Taigi, pagaliau radau laiko aprašyti savo įspūdžius iš žvejybų Škotijoje.
Nutiko taip, kad darbo paieškos atvedė mane į Škotiją. Kadangi turėjau šiek tiek laisvo laiko, tai nusprenžiau pabandyti ką nors sužvejoti. Netoliese buvo laibai nedidelis upelis, tačiau nuo tilto saulėtą dieną pamačiau nuo paviršiaus kažką renkančius upėtakius. Pajutau azartą ir nusprenžiau ką nors pagauti. Kadangi pradžia kaip visada sunki, tai iš pradžių teko pirktis pačius pigiausius įrankius, spiningėlis ir ritė kainavo po 1 svarą, sukriukės brangiau už visą įrangą kartu sudėjus – po 4 svarus. Taigi, “įranga” sukomplektuota. Apsiavęs kroksus su šortais bandžiau bristi pasroviui su spiningėliu. Kibimų daug nebuvo, tačiau keletą sprindinukų pavyko ištraukti. Tik žvejybos pabaigoje kojos taip sušaldavo, kad net imdavo gelti dantis, nes vanduo Škotijoje tiek upeliouse, tiek jūroje ledinis. Taip žvejojau gal 3 savaites. Pavyko pagauti porą šiek tiek rimtesnių žuvų, tačiau nieko įspūdingo.
Vėliau susiradau rimtesnį darbą, tai įsigyjau geresnę įrangą bei antikvarinę muselinę kokios 7 klasės 7 pėdų ilgio, senovinę ritę bei valą. Su museline pradžia buvo visiškai nesėkminga –pavyko ištraukti kelis sprindinukus ant šlapios mudės. Su spiningu sekėsi šiek tiek geriau – didžiausias upėtakis svėrė gal pusę kg. Pagrindinės nesėkmių priežastys su museline – Lietuvoje patikrintos musės čia visiškai nedirbo bei iš pradžių buvo sunku priprasti prie stiklo pluošto kotelio.
Apie upelius. Pirmas mažiausias upelis, kurieme pradėjau žvejybą visiškai skiriasis nuo upių Lietuvoje. Dugnas praktiškai visas iš uolos žolės neauga, nebent samanos, tiesa, vaizdai įspūdingi – uolėti krantai, duobės uolėtame dugne – kuriose slepiasi upėtakiai. Tiesa, gylis nedidelis, vidutinis apie 20-30 centimetrų, todėl sunku atlikti pravedimą neužkabinant sąmanų.
Antras upelis gal tris kartus didesnis – tiesa, per visą ilgį ruožai labai skiriasi. Vienos atkarpos uolėtos, kitur įspūdingo dydžio rieduliai su kaskadomis. Vandens lygis nuolat kinta, nes gali būti savaitė lietaus, savaitę – giedrą. Jei labai stipriai palyja, upių vanduo gali pakilti metrą ar pusantro per vieną dieną. Šiame upelyje jau auga ir žolės, kai kur ilgi kaspinai žolių, kurių Lietuvoje matyti neteko. Šis upelis teka per Dundee miestą, ir jame paprastai niekas nežvejoja, bet mėgsta atsikratyti nereikalingų daiktų – dviračių, golfo lazdų. Todėl šį upelį pavadinau „grioviu“. Taigi, griovyje turėjau tiek kibimų, kiek Lietuvoje turėti neteko. Rekordas buvo gal 100 žuvų per porą valandų, kol kas su spiningu. Vienas upėtakis paėmė sukriukę – dar keli iš paskos bando ją atimti. Rudeniop prasidėjo idomybės – teko įkirsti šlakį praktiškai miesto centre, bet šis nusipurtė. Po to prasidėjo draudimas, todėl nusprendžiau pakeliauti po apylinkes pasiieškoti naujų upių. Tiesa – visą laiką pagrindinė transporto priemonė – dviratis – būdamas Škotijoje jau nuvažiavau apie 9000 km su dviračiu. Pora dviračių jau neatlaikė mano tempo. Taigi pamačiau keletą perspektyviai atrodančių upių – dėl vienos upės teko keltis per 3 km ilgio tiltą į kitą pusiasalį, nuvažiavau į kitą Miestelį – ST Andrews, kuris garsėja tuo, jog turi geriausią Škotijoje universitetą, kuriame studijavo princas Williamas, bei kur atvažiuoja golfo žaisti tokios garsenybės kaip Seanas Connery. Taigi netoli šio miestelio pamačiau upę, kuri savo dydžiu gal primena Dubysą, vietomis su stipria srove ir rėvutėmis. Ši upė garsėja Škotijoje lašišomis bei šlakiais – tai upė – Eden. Kadangi iki upės apie 50 kilometrų pasilikau ją kitam sezonui. Sekančią upę radau keliaudamas į priešingą pusę – tai Dean upė. Šalia jos yra pilis kurioje gyvena karališkos šeimos nariai ir aplink ją aptverta teritorija, kurioje draudžiama lankytis išskyrus tam tikras vietas, beje joje aptverta ir dalis upės, kur žvejoti draudžiama. Anot vietinių šioje upės dalyje kartais museliauti mėgsta pati karalienė. Upė vidutinė, gal pusė Siesarties.
Pasibaigus draudimui nusprendžiau apšilti savo griovyje prieš rimtai užsiimant museline. Per pirmą žvejybą netikėtai įkirtau lašišą sakyčiau galėjo būti apie kokius 5 kilogramus. Tačiau po pusės minutės jai iš burnos išslydo kablys. Sekantį kartą vėl įsegiau šlakį, šį kartą susidorojau su nervais ir žuvis krante – apie pusantro kg šlakis.
Nusprendžiau rimtai užsiimti museline. Nuvykau į didžiausia žūklės prekių parduotuvę. Ten paklausiau apie leidimus žvejoti mano atrastose upėse. Išsiaiškinau, jog už 20 svarų sezonui galima nusipirkti leidimą upėtakiui ir kiršliui. Lašišai reikia atskiro leidimo, kuris priklausomai nuo dienos, gali kainuoti 20-200 svarų dienai. Taigi pradžiaai nusprendžiau užsiimti upėtakiais. Taigi, už 20 svarų galima žvejoti 3 upėse Isla, Dean ir Kerb. Paklausiau apie museles, tai rekomendavo keletą šlapių musių pilkų ir tamsių atspalvių.
Pirma žūklė buvo kovo viduryje, nieko nesitikėdamas susikroviau visą įranga – kuprinė ant nugaros ir maišas ant dviračio rankenos. Kelionės tikslas – upė Dean šalia pilies. Taigi, kelionė nebuvo lengva – Škotijos realjefas sudėtingas – kalnai pakalnės – kelionė truko apie pusantros valandos, apie 25 km į vieną pusę – pamačiau neįprastą Lietuvai vaizdą – kalnus apsnigtomis viršūnėmis, po pievas  lakstančius šuns dydžio triušius bei kudakuojančius fazanus. Taigi, pagaliau prie upės užsirišau blondinę šlapią musę, kurią man rekomendavo. Praėjau gana neįdomų ruožą su giliomis duobėmis ir lėta srove, ir prasidėjo sraunumėlės, kur gylis iki keliu, vietomis auga žolės, dugnas – žvirgždas. Gal antru metimu upėtakis apie 30 cm – pradžia nebloga. Tiesa, oras buvo gan šiltas – gal 13 šilumos, jokio vėjo, kas labai neįprasta, nes paprastai būna beveik uraganinis vėjas, bei labai tirštas rūkas. Tik aplinkui lyg surūdijusios durys nuolat pasigirsta fazanų balsai. Po to ėmė visa upė bulkuoti, išbandžiau visas muses – nieko – pamačiau skraidančius nedidelius march brown. Tikslaus atitikmens neturėjau – tai užrišau mažą elk hair caddis. Turėjau keletą kibimų, po kurių man vos nenuplėšė musės, bet dėl ypač lėtos koto akcijos pakirsti nepavyko. Tiesa, po to ištraukiau 10 20-25 cm upėtakių. Taigi pirma sėkminga žūklė.
Kitą kartą nusprendžiau patikrinti didesnę upę – Isla. Šį kartą atstumas jau buvo kitas – apie 40 kilometrų į vieną pusę. Nuvažiavau į upės vidurupį šalia tilto. Vaizdas pribloškė – upės dugnas iš geltono smiltainio, vietomis duobės iki kokių keturių metrų, augmenijos jokios, vietomis matosi labai miniatiūrinės apsiuvos ant dugno. Srovė gana stipri, kaip Šventojoje, taigi teko labai sulėtinti tempą, kad neįslysčiau į kokią duobę. Krantai statūs – lyg sumažinta Kolorado kanjojo Amerikoje versija – krantų aukštis gal 20-30 metrų – smiltainio uolos, tik kažkur aukštai matosi medžiai. Žemiau tilto pamačiau malūną ir gal 10 aukštų kaskadų – kaip laiptai. Žemiau dugnas – žvirgždas ir jokios augmenijos, krantai apaugę medžiais. Šįkart pagauti, deja, nieko nepavyko, kaip sužinojau iš vietinio – skaidrus vanduo upėje labai sumažina šansus pagauti žuvį. Geriau, kai vanduo, anot vietinio, „rytinės arbatos spalvos“. Iš pradžių nekreipiau dėmesio į šią pastabą. Nuvažiavau Į upės žemupį – ten vaizdas visai kitoks – upės tėkmė vienoda tik kelios rėvutės – upė kažkiek primena Mūšą – medžių nėra, žolė lyg su skutimosi peiliuku nuskusta iki kokių 3 milimetrų – avių darbas.
Sekančius kelis kartus nusprendžiau grįžti į savo patikrintą Dean upę. Ten sekančią žūklę vanduo buvo pakilęs – jokios musės ir metodai nepadėjo, nusprendžiau su šlapia muse leistis pasroviui. Vėl ant „blondinės“ pagavau vieną apie 30 cm upėtakį, kitas pabėgo. Oras keistas: stiprus vėjas, saulė šviečia, o pirštai beveik nesilanksto nuo šalčio, o grįžus namo veidas buvo kaip indėno – nuo įdegio.
Sekantį kartą oras buvo gana šiltas ir ėmė skristi olive musės. Labiau įšilus prasidėjo bulkavimas – apie 14 val. dienos, kai jau norėjau grįžti namo. Pagauvau kelis upėtakius ant ribos ir kelis imamus. Ir pabaigai ant šlapios ties karališkos šeimos valdų riba kažkas gerokai užgulė meškerę (tiesa, meškerė jau ne stiklo pluoštas o išsvajotasis Winston b2x) išpradžių net nepavyko pajudinti iš vietos – galvojau koks šlakis – vėliau pamačiau gerai įmitusį kiršlį, buvo 32 cm, bet svėrė net 600 gramų – labai paauginęs riebalus, iš tolo net priminė karpį savo kūno formą. Kelis sekančius kartus taip pat pagavau kelis imamus ant sausos olive.
Nusprendžiau vėl patikrinti didesnę upę Islą. Nuvažiavau beveik į patį aukštupį – čia vaizdas dar įspūdingesnis, lyg iš kokių vaizdų apie Zelandiją. Dugnas – juoda, raudona ar geltona uola, vietomis išgraužtas vandens uolos lovys, o per vidurį gal poros ar trijų metrų vandens srautas – labai stipri srovė, vanduo tiesiog verda lyg skalbimo mašinoje, vietomis krenta nedideliais kriokliais, gana sudėtinga išstovėti vandenyje, todėl teko žvejoti nuo uolos atbrailos. Nieko nepagavau, todėl patraukiau į žemupį, ten pradėjo skristi nemaži march brown, todėl žuvis ėmė bulkuoti kitame krante, nors buvo labai stiprus vėjas ir bangos kaip ežere. Nubridau į kitą krantą, bet tai buvo mano klaida. Pamačiau ten su dvirankais žvejojančius lašišas, jie net turėjo specialų džipą meškerėms, kuriame gulėjo ant stogo išrikiuota gal 20 dvirkankiu jau paruoštų žūklei. Po kelių minučių prisistatė instruktorius ir liepė bristi atgal į kitą krantą, nes šis krantas priklauso privačiam lašišas gaudančiam muselininkų klubui, kur metinis mokestis apie 10000 svarų, tad jei nenoriu susitikti teisme turiu grįžti į krantą ir atsargiai bristi per vidurį, kad neišbaidyčiau lašišų. Grįžes nieko doro nepagavau – keletą nedidelių šlakiukų, nes visos bulkos buvo kitoje pusėje, o pūtė beveik uraganinis priešinis vėjas.
Nusprendžiau surizikuoti dar kartą, vėl patikrinti tą pačią Isla upę. Diena buvo nebloga – karšta, vienas kitas debesėlis. Aukštupys vėl nieko nepadovanojo, teko vėl bandyti vidurupį. Pradžia buvo nieko nežadanti, tad nusprendžiau atlikti dar kelis pravedimus ir vėl leistis į žemupį. Nusprendžiau praleisti šlapią paskutinį kartą ir vynioti meškeres. Staiga kitam gale –  30 cm šlakis ir aplinkui ėmė bulkuoti. Visos musės netiko. Kur sovė grįžinėjo atgal pamačiau nemažai nuskendudių olive šviesių atspalvių. Gerai kad turėjau keletą susirišęs. Ištraukiau kelis upėtakius po 32-35 cm iš vienos duobės, nusprendžiau patikrinti tolimesnį ruožą – nieko, tik sutikau muselininką, kuris sakė per visą dieną nieko nepagavęs ir paprašė manęs parodyti leidimą. Pamačiau dar vieną muselinką kitoje pusėje, tad nusprendžiau grįžti. Beje, beveik visa upė “fly fishing only”. Taigi atlikau metimą ir užsižiopsojau kažkur – žiūriu musės nebėra o meškerės viršūnė beveik iki rankenos sulinkusi. Tada prasidėjo… Jutau kad gali būti neeilinis laimikis. Staiga žuvis padarė žvakę – didžiulis upėtakis – pamačiau, kad vietiniai susinervino, net nuėjo nuo upės. Kai žuvis įkrito atgal į vandenį, garsas, kaip kas būtų plytą metęs į vandenį. Taip žuvis padarė kokias 5 žvakes. Ėmė plaukti pasroviui, paskui sugalvojo sukti ratus apie laisvą pagrindinį valą, galiausiai šiaip taip sugriebiau už sprando ir mestelėjau į krantą, nes graibšto neturėjau. Kaip visada tokiais atvejais, išsikrovė fotoaparato baterija, todėl teko prašyti vietinio paskolinti baterijas. Jis buvo labai nustebęs –sakė čia gal 10 metų žvejojantis ir nepagavęs tokių žuvų. Taigi skubiai padariau nuotraukas, nes norėjau gražinti baterijas, todėl paskubomis nufotografavau ant tesco maišelio. Žuvis įspūdinga 45 cm, bet pusantro kilogramo, labai stora, burna jau beveik kaip lašišos kablys.
Taigi tokie mano nuotykiai atšiaurioje Škotijoje. Vienas gandas pasitvirtino apie nemažus upėtakius. Dar bandysiu patikrinti kitą legendą apie kiršlius po pusantro kilogramo. Tad po kurio laiko gali būti tęsinys.