Nors rudens orai nelabai džiugina, bet šis ruduo kažkuom labai nuostabus. Gal del to, kad visiškai nelaukiu žiemos? Gal dėl to, kad upeliai dar leidžia pasidžiaugti kiršliais? Gal dėl to, kad tiesiog dar atsiranda tokių pat pamišėlių kaip aš, kuriuos irgi atbloškia rudeninis uraganas prie upelių?

Atvykome anksti ryte, vėjo gūsiai sieke apie 30 m/s, bet nusileidus prie upelio- situacija kiek pasikeite, nors šis upeliukas neturi didelių skardžių, vėjas mums buvo malonus ir leido pasimėgauti vėlyvo rudens laimikiais.  Kas labai nustebino, kad net per tokią vėtrą, mačiau išskridusias kelias murzinas, kaip šlapias asfaltas, vienadienes.  Andrius V. matė net “bulką”, man to malonumo, deja, neteko pamatyt.  Mėginau gaudyti sausa musele, bet įsibėgėję vėjo šuorai greit muselę nutupdydavo ne ten kur norėjau, todėl teko iš dėžutės traukti nimfas kurių, srovėje labai laukė kiršliai.

Ši žūklė išskirtinė buvo tuo, kad ne tik taikėmės prie žuvies buvimo vietos, bet ir prie gamtos sąlygų. Traškantys medžių kamienai ir krentančios šakos į vandenį neleido visiškai atsipalaiduoti ir bet kada buvome pasiruošę mesti meškeres ir šokti i šoną. Šis savotiškas “extreem’as” priminė pavasarinę žūklę, kai su ledomo lytimis galima nučiuožti į vandenį.

Tikiuosi, kad tai nebuvo  paskutinė žūklė šiais metais. Gal dar oro sąlygos leis mums susitikti su Žemaitijos kiršliais.

Gal sekančios foto bus su didžiapelekiais ant sniego. Gal…

Iki sekančių susitikimų. Donis