• PIRMAS PUSLAPIS
    • APIE KLUBĄ
      • KONTAKTAI
    • FORUMAS
    • Nuorodos
    • FF PAŠTAS
    • IN ENGLISH
      • GET IN TOUCH
Layout Image
FF2
    • ŽVEJYBŲ ĮSPŪDŽIAI
    • ESMĖ MUSĖSE
    • KELIONĖS
    • VARŽYBOS IR RENGINIAI
    • ĮRANKIAI BEI ĮRANGA
    • POEZIJA IR PROZA

Archive for Kiršlys

2500 km dėl 50 cm

By Tadas Mad · Comments (1)
Wednesday, July 15th, 2015

Jau eilę metų svajojau atostogoms aplankyt balkanų šalis. Ypač viliojo Juodkalnija, Serbija ir Bosnija. Dėl gamtos, dėl kalnų, dėl velniškai gražių upių ir slėnių. Ir tik prieš pusmetį, benaršydamas internetuose ir planuodamas bent dieną praleisti su museline meškere egzotiškoje gamtoje, supratau dar vieną priežastį nuvykti tenai. Dėl 50 cm kiršlio!

O kodėl ne? Kiek teko pastebėti ir domėtis, socialiniuose tinkluose ir įvairiuose forumuose beveik kas antrą dieną puikuodavosi įrašai su pusmetrinių kiršlių nuotraukomis. Dėl to kraujas virė dar labiau, nes žinojau, kad galimybė pagauti savo gyvenimo žuvį yra visai arti.

Tiesa, kelionės tikslas nebuvo žvejyba, todėl didelių jėgų nemečiau pasiruošimui. Per socialinius tinklus pavyko susisiekti su keleta gidų ir muselinės meškerės klubų atstovų, kurie suteikė pagrindinę informaciją susijusią su žvejyba ir upėmis Juodkalnijoje ir Serbijoje. Nenustebau, kad visi primigtinai rekomendavo „Flyfishing only zone“ upėje Lim, šalia Plav miestelio Juodkalnijos vakaruose. Kaip sakytų Carlsbergo reklama, o bei ir patys juodkalniečiai – tenai šiuo metu sugaunami greičiausiai patys didžiausi kiršliai Europoje. OK, tai ten ir važiuoju. Tauragė, Marė, Varšuva, Budapeštas, Belgradas, Podgorica, Plav. 2500 km. Belieka tik užsirišt musę ir tempt juos čia.

Dar iki Plav miestelio sustojam prie Juodkalnijos Taros upės, dar vadinamos „Europos ašara“. Nereikia net aiškinti kodėl – kai pamatom, viską suprantam patys. Surūkau dvi cigaretes, kai Taroj pamatau dreifuojantį kiršlį (iš akies apie 40-45 cm.). Važiuojam toliau, Tadai, dar ne to pamatysi. Girdėjau yra tokia patarlė „Jei Mohamedas neina pas kalną, tai kalnas eina pas Mohamedą“ (ar kažkaip panašiai). Atvažiavom į Plav miestelį, biški plav‘inėjam, nerandam reikiamo viešbučio, kurį susirasti rekomendavo forumiečiai. Tada iš kažkur atsirado juodas BMW (nu, gal biški ir mėlynas, nebepamenu) ir sako „I can help you, folow me“. Pasirodo, sutapimas, tas žmogus buvo taip vadinamas „river guard“, kuris man tą pačią valandą išrašė licenciją sekančiai dienai (20 eur), aprodė žvejybos plotus (tik 2 km. ruožas, kurio man viso nereikėjo) , patarė, kur geriau prie upės pasistatyti palapinę ir dar daug daug. Gido paslauga kainuoja nuo 50 eurų, bet aš pasielgiau drąsiai, bandžiau patirti atradimo džiaugsmą. Vakare pasistatėm palapinę, atsikimšom vyno, pasigėrėjom lašalų šokiu, bei kiršlių verpetais. Rytoj, Tadai!

Atsikeliu anksti, gal 5 val., nu, tipo ilgiau pažvejosiu, che, rūkas, reikia biški laukt, bulbtelėjimų irgi nematyti. Atvažiuoja upės sargas, atveža vandens, šnekučiuojamės prie kavos dar valandėlę. Saulutė išlindo apie 9 val., ir prasidėjo… Bulbt čia, bulbt čia, change flies, change flies… Pamatau kiršlį prie kojos… pusė metro, nemeluoju, bleee, kur aš? Metu į gerklę – neįdomu. Lietuviškos nimfos, šlapios, sausos – neįdomu. Valandą, dvi, nieko, o kiršliai kaip ant padėklo, erzina. Kaip ir kiekvienas gandonas ant Lietuvos, esu girdėjęs apie Lenkijos San upės niuansus – ieškau kažko labai mažo, ant 18-20 nr. Šlapia, nelabai eina įmatyti, bet whohooo – yra. Pirmas. Tik 10 val. 43 cm. Azartas kyla, yra antras – 42 cm. Bleee, mano fotografė miega dar. CR. Kiršliai gražių spalvų, riebūs, stiprūs, dar keli iki pietų atsikabina, vienas nusineša musę… Noriu to 50 cm. Nu gal vakare.

Upėje prasilenkiam su gidu, kuris terliojasi su dviem pagyvenusiais italais, pabendraujam, nusiperku musių, sausekų, kaip priklauso. Sako esu pirmas lietuvis, kuris ten žvejoja. Nuo 18 val. vėl „drožiu“, su sausom reikia įdėti daugiau darbo. Kiršliai ant akių plaukioja ir ten, ir ten, ir ten, nelabai kyla. Beveik prakeikiu tą atradimo džiaugsmą ir vos nepasigailiu, kad neėmiau gido. Kitam krante mano triūsą stebi besišnekučiuojantys kolegos, fotografas, tas pats gidas, traukia mane per dantį dėl nekibos. Sausas redtagas gula ir gula ant įkyruolės Lim paviršiaus. Yra! Kaip aš mėgstu, sušunku „Opa!“, ir iškart susižvengiu, nes kitam krante visi šaukia „Maestro, Sabonis, Marčiulionis, Grayling, Bravo!“. Prisitraukiu ir atsipurto. Neblogas, bet ne rekordinis. “Sabonį ir Marčiulionį“ išgirstu dar 3-4 kartus, bet visi atsipurto, vienas suvalgo musę. Kiršliai energingi, lūpytės kietos, o kabliukas 18 nr. Ką jau padarysi.

O vakare, apie 9 val. įvyko masinis lašalų išskridimas, 15 minučių, nėra žodžių kaip tai aprašyti. Buvau rojuje, kiekvienas metimas – kibimas, upė virė nuo verpetų, dar ilgai po to sėdėjau išsišiepęs. Deja, šį kartą be 50 cm. Visi standartiniai 42-43. Bet tik šį kartą.

DSC_0284
DSC_0286
DSC_0300
IMG_9596
SIG_4155
SIG_4272
SIG_4353
SIG_4355
SIG_4361
SIG_4386
SIG_4392
SIG_4465
SIG_4479
SIG_4579
SIG_4609
SIG_4622
SIG_4632
SIG_4633
SIG_4662
SIG_4666
SIG_4685
SIG_4691
SIG_4704
SIG_4773
SIG_4781
SIG_4805

 

Comments (1)
Categories : KELIONĖS, ŽVEJYBŲ ĮSPŪDŽIAI
Tags : balkanai, Kiršlys

Žūklės įspūdžiai atšiaurioje Škotijoje

By el pescador · Comments (1)
Monday, June 25th, 2012

Taigi, pagaliau radau laiko aprašyti savo įspūdžius iš žvejybų Škotijoje.
Nutiko taip, kad darbo paieškos atvedė mane į Škotiją. Kadangi turėjau šiek tiek laisvo laiko, tai nusprenžiau pabandyti ką nors sužvejoti. Netoliese buvo laibai nedidelis upelis, tačiau nuo tilto saulėtą dieną pamačiau nuo paviršiaus kažką renkančius upėtakius. Pajutau azartą ir nusprenžiau ką nors pagauti. Kadangi pradžia kaip visada sunki, tai iš pradžių teko pirktis pačius pigiausius įrankius, spiningėlis ir ritė kainavo po 1 svarą, sukriukės brangiau už visą įrangą kartu sudėjus – po 4 svarus. Taigi, “įranga” sukomplektuota. Apsiavęs kroksus su šortais bandžiau bristi pasroviui su spiningėliu. Kibimų daug nebuvo, tačiau keletą sprindinukų pavyko ištraukti. Tik žvejybos pabaigoje kojos taip sušaldavo, kad net imdavo gelti dantis, nes vanduo Škotijoje tiek upeliouse, tiek jūroje ledinis. Taip žvejojau gal 3 savaites. Pavyko pagauti porą šiek tiek rimtesnių žuvų, tačiau nieko įspūdingo.
Vėliau susiradau rimtesnį darbą, tai įsigyjau geresnę įrangą bei antikvarinę muselinę kokios 7 klasės 7 pėdų ilgio, senovinę ritę bei valą. Su museline pradžia buvo visiškai nesėkminga –pavyko ištraukti kelis sprindinukus ant šlapios mudės. Su spiningu sekėsi šiek tiek geriau – didžiausias upėtakis svėrė gal pusę kg. Pagrindinės nesėkmių priežastys su museline – Lietuvoje patikrintos musės čia visiškai nedirbo bei iš pradžių buvo sunku priprasti prie stiklo pluošto kotelio.
Apie upelius. Pirmas mažiausias upelis, kurieme pradėjau žvejybą visiškai skiriasis nuo upių Lietuvoje. Dugnas praktiškai visas iš uolos žolės neauga, nebent samanos, tiesa, vaizdai įspūdingi – uolėti krantai, duobės uolėtame dugne – kuriose slepiasi upėtakiai. Tiesa, gylis nedidelis, vidutinis apie 20-30 centimetrų, todėl sunku atlikti pravedimą neužkabinant sąmanų.
Antras upelis gal tris kartus didesnis – tiesa, per visą ilgį ruožai labai skiriasi. Vienos atkarpos uolėtos, kitur įspūdingo dydžio rieduliai su kaskadomis. Vandens lygis nuolat kinta, nes gali būti savaitė lietaus, savaitę – giedrą. Jei labai stipriai palyja, upių vanduo gali pakilti metrą ar pusantro per vieną dieną. Šiame upelyje jau auga ir žolės, kai kur ilgi kaspinai žolių, kurių Lietuvoje matyti neteko. Šis upelis teka per Dundee miestą, ir jame paprastai niekas nežvejoja, bet mėgsta atsikratyti nereikalingų daiktų – dviračių, golfo lazdų. Todėl šį upelį pavadinau „grioviu“. Taigi, griovyje turėjau tiek kibimų, kiek Lietuvoje turėti neteko. Rekordas buvo gal 100 žuvų per porą valandų, kol kas su spiningu. Vienas upėtakis paėmė sukriukę – dar keli iš paskos bando ją atimti. Rudeniop prasidėjo idomybės – teko įkirsti šlakį praktiškai miesto centre, bet šis nusipurtė. Po to prasidėjo draudimas, todėl nusprendžiau pakeliauti po apylinkes pasiieškoti naujų upių. Tiesa – visą laiką pagrindinė transporto priemonė – dviratis – būdamas Škotijoje jau nuvažiavau apie 9000 km su dviračiu. Pora dviračių jau neatlaikė mano tempo. Taigi pamačiau keletą perspektyviai atrodančių upių – dėl vienos upės teko keltis per 3 km ilgio tiltą į kitą pusiasalį, nuvažiavau į kitą Miestelį – ST Andrews, kuris garsėja tuo, jog turi geriausią Škotijoje universitetą, kuriame studijavo princas Williamas, bei kur atvažiuoja golfo žaisti tokios garsenybės kaip Seanas Connery. Taigi netoli šio miestelio pamačiau upę, kuri savo dydžiu gal primena Dubysą, vietomis su stipria srove ir rėvutėmis. Ši upė garsėja Škotijoje lašišomis bei šlakiais – tai upė – Eden. Kadangi iki upės apie 50 kilometrų pasilikau ją kitam sezonui. Sekančią upę radau keliaudamas į priešingą pusę – tai Dean upė. Šalia jos yra pilis kurioje gyvena karališkos šeimos nariai ir aplink ją aptverta teritorija, kurioje draudžiama lankytis išskyrus tam tikras vietas, beje joje aptverta ir dalis upės, kur žvejoti draudžiama. Anot vietinių šioje upės dalyje kartais museliauti mėgsta pati karalienė. Upė vidutinė, gal pusė Siesarties.
Pasibaigus draudimui nusprendžiau apšilti savo griovyje prieš rimtai užsiimant museline. Per pirmą žvejybą netikėtai įkirtau lašišą sakyčiau galėjo būti apie kokius 5 kilogramus. Tačiau po pusės minutės jai iš burnos išslydo kablys. Sekantį kartą vėl įsegiau šlakį, šį kartą susidorojau su nervais ir žuvis krante – apie pusantro kg šlakis.
Nusprendžiau rimtai užsiimti museline. Nuvykau į didžiausia žūklės prekių parduotuvę. Ten paklausiau apie leidimus žvejoti mano atrastose upėse. Išsiaiškinau, jog už 20 svarų sezonui galima nusipirkti leidimą upėtakiui ir kiršliui. Lašišai reikia atskiro leidimo, kuris priklausomai nuo dienos, gali kainuoti 20-200 svarų dienai. Taigi pradžiaai nusprendžiau užsiimti upėtakiais. Taigi, už 20 svarų galima žvejoti 3 upėse Isla, Dean ir Kerb. Paklausiau apie museles, tai rekomendavo keletą šlapių musių pilkų ir tamsių atspalvių.
Pirma žūklė buvo kovo viduryje, nieko nesitikėdamas susikroviau visą įranga – kuprinė ant nugaros ir maišas ant dviračio rankenos. Kelionės tikslas – upė Dean šalia pilies. Taigi, kelionė nebuvo lengva – Škotijos realjefas sudėtingas – kalnai pakalnės – kelionė truko apie pusantros valandos, apie 25 km į vieną pusę – pamačiau neįprastą Lietuvai vaizdą – kalnus apsnigtomis viršūnėmis, po pievas  lakstančius šuns dydžio triušius bei kudakuojančius fazanus. Taigi, pagaliau prie upės užsirišau blondinę šlapią musę, kurią man rekomendavo. Praėjau gana neįdomų ruožą su giliomis duobėmis ir lėta srove, ir prasidėjo sraunumėlės, kur gylis iki keliu, vietomis auga žolės, dugnas – žvirgždas. Gal antru metimu upėtakis apie 30 cm – pradžia nebloga. Tiesa, oras buvo gan šiltas – gal 13 šilumos, jokio vėjo, kas labai neįprasta, nes paprastai būna beveik uraganinis vėjas, bei labai tirštas rūkas. Tik aplinkui lyg surūdijusios durys nuolat pasigirsta fazanų balsai. Po to ėmė visa upė bulkuoti, išbandžiau visas muses – nieko – pamačiau skraidančius nedidelius march brown. Tikslaus atitikmens neturėjau – tai užrišau mažą elk hair caddis. Turėjau keletą kibimų, po kurių man vos nenuplėšė musės, bet dėl ypač lėtos koto akcijos pakirsti nepavyko. Tiesa, po to ištraukiau 10 20-25 cm upėtakių. Taigi pirma sėkminga žūklė.
Kitą kartą nusprendžiau patikrinti didesnę upę – Isla. Šį kartą atstumas jau buvo kitas – apie 40 kilometrų į vieną pusę. Nuvažiavau į upės vidurupį šalia tilto. Vaizdas pribloškė – upės dugnas iš geltono smiltainio, vietomis duobės iki kokių keturių metrų, augmenijos jokios, vietomis matosi labai miniatiūrinės apsiuvos ant dugno. Srovė gana stipri, kaip Šventojoje, taigi teko labai sulėtinti tempą, kad neįslysčiau į kokią duobę. Krantai statūs – lyg sumažinta Kolorado kanjojo Amerikoje versija – krantų aukštis gal 20-30 metrų – smiltainio uolos, tik kažkur aukštai matosi medžiai. Žemiau tilto pamačiau malūną ir gal 10 aukštų kaskadų – kaip laiptai. Žemiau dugnas – žvirgždas ir jokios augmenijos, krantai apaugę medžiais. Šįkart pagauti, deja, nieko nepavyko, kaip sužinojau iš vietinio – skaidrus vanduo upėje labai sumažina šansus pagauti žuvį. Geriau, kai vanduo, anot vietinio, „rytinės arbatos spalvos“. Iš pradžių nekreipiau dėmesio į šią pastabą. Nuvažiavau Į upės žemupį – ten vaizdas visai kitoks – upės tėkmė vienoda tik kelios rėvutės – upė kažkiek primena Mūšą – medžių nėra, žolė lyg su skutimosi peiliuku nuskusta iki kokių 3 milimetrų – avių darbas.
Sekančius kelis kartus nusprendžiau grįžti į savo patikrintą Dean upę. Ten sekančią žūklę vanduo buvo pakilęs – jokios musės ir metodai nepadėjo, nusprendžiau su šlapia muse leistis pasroviui. Vėl ant „blondinės“ pagavau vieną apie 30 cm upėtakį, kitas pabėgo. Oras keistas: stiprus vėjas, saulė šviečia, o pirštai beveik nesilanksto nuo šalčio, o grįžus namo veidas buvo kaip indėno – nuo įdegio.
Sekantį kartą oras buvo gana šiltas ir ėmė skristi olive musės. Labiau įšilus prasidėjo bulkavimas – apie 14 val. dienos, kai jau norėjau grįžti namo. Pagauvau kelis upėtakius ant ribos ir kelis imamus. Ir pabaigai ant šlapios ties karališkos šeimos valdų riba kažkas gerokai užgulė meškerę (tiesa, meškerė jau ne stiklo pluoštas o išsvajotasis Winston b2x) išpradžių net nepavyko pajudinti iš vietos – galvojau koks šlakis – vėliau pamačiau gerai įmitusį kiršlį, buvo 32 cm, bet svėrė net 600 gramų – labai paauginęs riebalus, iš tolo net priminė karpį savo kūno formą. Kelis sekančius kartus taip pat pagavau kelis imamus ant sausos olive.
Nusprendžiau vėl patikrinti didesnę upę Islą. Nuvažiavau beveik į patį aukštupį – čia vaizdas dar įspūdingesnis, lyg iš kokių vaizdų apie Zelandiją. Dugnas – juoda, raudona ar geltona uola, vietomis išgraužtas vandens uolos lovys, o per vidurį gal poros ar trijų metrų vandens srautas – labai stipri srovė, vanduo tiesiog verda lyg skalbimo mašinoje, vietomis krenta nedideliais kriokliais, gana sudėtinga išstovėti vandenyje, todėl teko žvejoti nuo uolos atbrailos. Nieko nepagavau, todėl patraukiau į žemupį, ten pradėjo skristi nemaži march brown, todėl žuvis ėmė bulkuoti kitame krante, nors buvo labai stiprus vėjas ir bangos kaip ežere. Nubridau į kitą krantą, bet tai buvo mano klaida. Pamačiau ten su dvirankais žvejojančius lašišas, jie net turėjo specialų džipą meškerėms, kuriame gulėjo ant stogo išrikiuota gal 20 dvirkankiu jau paruoštų žūklei. Po kelių minučių prisistatė instruktorius ir liepė bristi atgal į kitą krantą, nes šis krantas priklauso privačiam lašišas gaudančiam muselininkų klubui, kur metinis mokestis apie 10000 svarų, tad jei nenoriu susitikti teisme turiu grįžti į krantą ir atsargiai bristi per vidurį, kad neišbaidyčiau lašišų. Grįžes nieko doro nepagavau – keletą nedidelių šlakiukų, nes visos bulkos buvo kitoje pusėje, o pūtė beveik uraganinis priešinis vėjas.
Nusprendžiau surizikuoti dar kartą, vėl patikrinti tą pačią Isla upę. Diena buvo nebloga – karšta, vienas kitas debesėlis. Aukštupys vėl nieko nepadovanojo, teko vėl bandyti vidurupį. Pradžia buvo nieko nežadanti, tad nusprendžiau atlikti dar kelis pravedimus ir vėl leistis į žemupį. Nusprendžiau praleisti šlapią paskutinį kartą ir vynioti meškeres. Staiga kitam gale –  30 cm šlakis ir aplinkui ėmė bulkuoti. Visos musės netiko. Kur sovė grįžinėjo atgal pamačiau nemažai nuskendudių olive šviesių atspalvių. Gerai kad turėjau keletą susirišęs. Ištraukiau kelis upėtakius po 32-35 cm iš vienos duobės, nusprendžiau patikrinti tolimesnį ruožą – nieko, tik sutikau muselininką, kuris sakė per visą dieną nieko nepagavęs ir paprašė manęs parodyti leidimą. Pamačiau dar vieną muselinką kitoje pusėje, tad nusprendžiau grįžti. Beje, beveik visa upė “fly fishing only”. Taigi atlikau metimą ir užsižiopsojau kažkur – žiūriu musės nebėra o meškerės viršūnė beveik iki rankenos sulinkusi. Tada prasidėjo… Jutau kad gali būti neeilinis laimikis. Staiga žuvis padarė žvakę – didžiulis upėtakis – pamačiau, kad vietiniai susinervino, net nuėjo nuo upės. Kai žuvis įkrito atgal į vandenį, garsas, kaip kas būtų plytą metęs į vandenį. Taip žuvis padarė kokias 5 žvakes. Ėmė plaukti pasroviui, paskui sugalvojo sukti ratus apie laisvą pagrindinį valą, galiausiai šiaip taip sugriebiau už sprando ir mestelėjau į krantą, nes graibšto neturėjau. Kaip visada tokiais atvejais, išsikrovė fotoaparato baterija, todėl teko prašyti vietinio paskolinti baterijas. Jis buvo labai nustebęs –sakė čia gal 10 metų žvejojantis ir nepagavęs tokių žuvų. Taigi skubiai padariau nuotraukas, nes norėjau gražinti baterijas, todėl paskubomis nufotografavau ant tesco maišelio. Žuvis įspūdinga 45 cm, bet pusantro kilogramo, labai stora, burna jau beveik kaip lašišos kablys.
Taigi tokie mano nuotykiai atšiaurioje Škotijoje. Vienas gandas pasitvirtino apie nemažus upėtakius. Dar bandysiu patikrinti kitą legendą apie kiršlius po pusantro kilogramo. Tad po kurio laiko gali būti tęsinys.

Picture3 001
Picture3 002
Picture3 003
Picture3 004
Picture3 005
Picture3 006
Picture3 007
Picture3 008
Picture3 009
Picture3 010
Picture3 011
Picture3 013
Picture3 017
Picture3 019
Picture3 040
Picture3 041
Picture3 042
Picture3 043
Picture3 044
Picture3 045
Picture3 050
Picture3 054
Picture3 055
Picture3 057
Picture3 058
Picture3 060
Picture3 062
Picture3 063
Picture3 064
Picture3 065
Picture3 066
Picture3 068
Picture3 080
Picture3 084
Picture3 085
Picture3 086
Picture3 097
Picture3 100
Comments (1)
Categories : KELIONĖS, ŽVEJYBŲ ĮSPŪDŽIAI
Tags : Kiršlys, Škotija, Upėtakis

Poliarinis Uralas II dalis. 7- 21 dienos

By Justas · Comments (9)
Friday, December 30th, 2011

 

 

7 žygio diena, rugpjūčio 9

Atsikėlę ryte greičiau einame žvejoti į vietą, kur vakare radome kiršlius. Pirmą kiršlį leidžiame pagauti Mariui ir šis po kelių metimų įkertą pusmetrinį taparą. Tuomet dar pagauname kelis kiršlius ir kibimas baigiasi. Pakyla smarkus vėjas, prasideda lietus. Žvejodami leidžiamės upe žemyn ieškodami naujų vietų.

Read More→

Comments (9)
Categories : KELIONĖS
Tags : Kiršlys, Lydeka museline, Poliarinis uralas

Uragano nublokšti….

By Donis · Comments (5)
Wednesday, November 30th, 2011

Nors rudens orai nelabai džiugina, bet šis ruduo kažkuom labai nuostabus. Gal del to, kad visiškai nelaukiu žiemos? Gal dėl to, kad upeliai dar leidžia pasidžiaugti kiršliais? Gal dėl to, kad tiesiog dar atsiranda tokių pat pamišėlių kaip aš, kuriuos irgi atbloškia rudeninis uraganas prie upelių?

Atvykome anksti ryte, vėjo gūsiai sieke apie 30 m/s, bet nusileidus prie upelio- situacija kiek pasikeite, nors šis upeliukas neturi didelių skardžių, vėjas mums buvo malonus ir leido pasimėgauti vėlyvo rudens laimikiais.  Kas labai nustebino, kad net per tokią vėtrą, mačiau išskridusias kelias murzinas, kaip šlapias asfaltas, vienadienes.  Andrius V. matė net “bulką”, man to malonumo, deja, neteko pamatyt.  Mėginau gaudyti sausa musele, bet įsibėgėję vėjo šuorai greit muselę nutupdydavo ne ten kur norėjau, todėl teko iš dėžutės traukti nimfas kurių, srovėje labai laukė kiršliai.

Ši žūklė išskirtinė buvo tuo, kad ne tik taikėmės prie žuvies buvimo vietos, bet ir prie gamtos sąlygų. Traškantys medžių kamienai ir krentančios šakos į vandenį neleido visiškai atsipalaiduoti ir bet kada buvome pasiruošę mesti meškeres ir šokti i šoną. Šis savotiškas “extreem’as” priminė pavasarinę žūklę, kai su ledomo lytimis galima nučiuožti į vandenį.

Tikiuosi, kad tai nebuvo  paskutinė žūklė šiais metais. Gal dar oro sąlygos leis mums susitikti su Žemaitijos kiršliais.

Gal sekančios foto bus su didžiapelekiais ant sniego. Gal…

Iki sekančių susitikimų. Donis

v6
v1
v2
v3
v4
v5
Comments (5)
Categories : ŽVEJYBŲ ĮSPŪDŽIAI
Tags : Kiršlys, Rudeniniai kiršliai

Tags

2H Dvirankis Kiršlys Kolos pusiasalis Lašiša Lašišinės musės Lydeka museline muselinė Norvegija Pavasarinis upėtakis Sezono atidarymas Upėtakis Šapalas Švedija Ūla

Mūsų draugai:

Dead Drift Fishy Stickers Museline - Gidai Museles.lt StonedFly
Flyfishing.lt
Copyright © 2018 All Rights Reserved
iThemes Builder by iThemes
Powered by WordPress