Matyt, vienas pačių keisčiausių muselininko kelionės pasirinkimų būtų Abchazija. Juk ten karas, viskas subombarduota, išdaužyta, užminuota, o vietiniai vaikšto su AK-47. Beje, ką bendro turi Abchazija ir muselinė? Juk ten dykvietė... Atrodo, kad tokį įspūdį susidarę dauguma forumiečių, nes net mintis apie galimybę ten keliauti museliauti yra nušvilpiama ir sutrypiama į miltus. Bet galiu jums garantuoti, kad jei dar svarstote, kur keliauti per kitas atostogas, tai Kaukazas yra nuostabi vieta, kur galima patirti vieną įsimintiniausių gyvenimo nuotykių.

Pats pirmasis nuotykis yra kelionė. Labai džiugu, kad yra tiesioginiai traukiniai iš Lietuvos iki pat Adlerio. Arba galima keliauti iš Minsko. Bet svarbiausia tai, kad labai smagu yra keliauti traukiniu tris paras, o ypač su gera kompanija. Ir dar smagiau stebėti gamtą, jos pokyčius keliaujant pietų link. Pati įspūdingiausia kelio atkarpa yra privažiavus Juodąją jūrą, nes geležinkelis eina visai šalia jos. Nuostabūs vaizdai. Vis dėlto kelionės topas yra sienų kirtimas ir pasieniečių reakcijų stebėjimas. Per visą kelionę per muitinę pereinama 8 kartus: Lietuvos, du kartus Baltarusijos, du kartus Ukrainos bei du kartus Rusijos ir, galiausiai, Abchazijos. Labai įdomu matyti, kaip keičiasi muitininko veidas, pamačius lietuvišką pasą. Taigi būtina tinkamai suitvarkyti dokumentus: turėti dvikartinę Baltarusijos vizą ir tokią pačią Rusijos. Patikėkit, teko patirti, ką reiškia neturėti normaliai sutvarkytų dokumetų. Patariu viską susižinoti ir susitvarkyti laiku.Rusijos - Abchaziojos siena kertama ties Adleriu. Jei perėjote sieną, tai tada galite visiškai atsipalaiduoti ir atsupūsti, nes sunkiausia kelionės dalis baigta ir toliau jau tik malonumas laukia. Ta proga galima užeiti į netoliese esančią kavinukę pavalgyti soliankos ir atsigerti superinio "Suchumskoje" alaus. Beje, nesitikėkite ko nors panašaus į restoraną. Tai bus paprasčiausia virtuvė, kur dirba motina su dukromis, ir veranda, kur stovi keletas stalų. Tačiau maistas nuostabus. Jau vien tik dėl jo verta keliauti į Kaukazą.Pasistiprinus ir pailsėjus, reikia sėsti į mikriuką, kuris važiuoja į Suchumį, sostinę. Tai apie 150 km kelio, beveik per visą šalį. Klauskite vietinių, su kuriais važiuosite apie Abchaziją. jie jums tiek pripasakos, kad ausys pradės lapatuoti. Negalima pamiršti dairytis pro langą, nes pamatysite daug stulbinančių to krašto vaizdelių. Taip ir man papasakojo apie upėtakius, kurių pilna aukštai kalnuose, ir lašišas, kurios jau turėjo pradėti savo plaukimą tuo metu, kai ten svečiavausi. Tą akimirką supratau, kad keliauti į Abchaziją ir nepasiimti muselinės yra viena didžiausių klaidų gyvenime. Labai dėl to graužiausi.

Šios kelionės metu pamatysite, kad čia toli gražu ne dykvietė, o rojus: iš vienos pusės kalnai, iš kitos pusės jūra, žemę išvagoja daugybė upių ir upelių; visur pilna sodų, kuriuose auga persimonai, figos, apelsinai, mandarinai, citrinos, greipfrutai, valgomieji kaštonai, daugybė vynuogynų. O kai dar sėdi senukas šalia ir pasakoja apie žuvis, kurias čia galima sugauti, tai tada visai galva svaigt ima ir akyse mirguliuoja. Sunku perteikti viską, nes tą reikia ne tik pamatyti, bet ir pajausti

Atvykus į Suchumį reikia drožti tiesiai į užsienio reikalų ministeriją, ir įsigyti Abchazijos vizą. Čia yra du svarbiausi reikalavimai: būti apsiavus kelnes, nes kitaip niekas neįleis į oficialią įstaigą, ir 20 dolerių, nes tokia yra vizos kaina. Bet per visą kelionę taip niekas jos ir nereikalavo, o rusų muitinikus tik prajuokino, bet dėl šventos ramybės, geriau pasidaryti. Susitvarkius formalumus, reikia jau planuoti, kur keliauti toliau.

Važiuodami iš Psou į Suchumį pamatysite daugybę gražių upių ir upelių. Didesnės: Psou, Bzyb, Gumista, Kelasuri, Kodori ir dar daug, kurių kol kas nežinau. Apie mažuosius kalnų upelius net nekalbu, nes juos sunku ir suskaičiuosti būtų. Per tas pora savaičių, praleistų Apsny, susipažinau tik su keliomis upėmis. Nors ir labai paviršutiniškai, bet galiu papasakoti apie Bzyb [1], Gega[2], Pcisch [3] ir Kelasuri [4].

Be to, šios upės, išskyrus Pcirsh, įtrauktos į sąraša vietų, kurias būtinai aplankysiu kitais metais. Kitos upės nelabai tinka, nes gali būti pakankamai pavojingos. Psou yra pačiam pasienyje su Rusija. Manau, patys suprantate, kad geriau ten nelandžioti. Visai šalia sotinės Suchumio tekanti Gumista yra dar pavojingesnė, nes ji 1992-1993 m. karo metu atstojo fronto liniją. Sako, kad jos vandenys vis dar išplukdo sprogmenų, tačiau mačiau kažkokį optimistą braidžiojantį ir žvejojantį. Upės link Gruzijos man visai nematytos ir nepažįstamos. Ta šalies dalis pakankamai apleista. Ir ten geriau išvis nekelti kojos, nes dar tikrai yra vietų, kur bus palikusių minų laukų ir panašių nesąmonių. Bet esu baveik tikras, kad būtent ten galima aptikti vietelių, kur labai retai apsilanko žmogus.

Didžiausią įspūdį paliko Bzyb, nes jos daugiausiai pamačiau. Tai didžiausia upė, kurią teko regėti Abchazijoje. Plotis panašus į Neries ties Nemenčine. Pakankamai gili, daug rėvų ir rėvučių. Vandens spalva sunkiai suprantama: pilka maišosi su mėlyna. Pradžią jai duoda kažkur aukštai kalnuose prasidedantys upeliai. Upė teka labai gražiu tarpekliu. Visas peizažas nė kuo nenusileidžia kataloginiams šiaurinių upių vaizdams. Bzyb savo vandenis išlieja kiek žemiau Gagros miesto, kuris buvo vienas žymiausių sovietmečio kurortų. Iš vietinių pavyko išpešti, kad čia atplaukia nemažai lašišų. Pasak jų, žuvys kyla du kartus per metus: kovą-balandį ir rugsėjį-spalį. Bet teko girdėti, kad jau ir rugpjūtį galima bandyti laimę viliojant šias žuvis. Tiesa, tai ne visai lašišos, o šlakiai, Juodosios jūros šlakiai (Salmo trutta labrax). Radau informacijos, kad tai labai reta rūšis, įrašyta į raudonąją knygą. Bet iš vietinių pasakojimų, susidariau įspūdį, kad šios žuvies netrūksta. Be to, Juodosios jūros šlakiai užauga dvigubai didesni nei mūsiškiai. Literatūros duomenimis jų vidutinis svoris yra 7 kilogramai, o kai kurie individai pasiekia ir 24 kilogramus. Taigi čia labai verta turėti dvirankį ir gerą šūsnį lašišinių musių.

Šalia upės eina gana judrus turistinio sezono metu kelias, vedantis į Ricos ežero nacionalinį parką. Toliau jis eina palei vieną iš pačių gražiausių kada nors man matytų upių: Gega. Patikėkit, jau vien žiūrint į tą skaidriavandenį upelį, gali patirti daugkartinį orgazmą. Vanduo tikrai skaidresnis nei oras, daugybė akmenų, už kurių daug "kišenių", o dar tas uolų, supančių Gega, aukštis taip svaigina, kad darosi sunku kvėpuoti. Gal jums atrodo, kad perdedu, bet reikia ten atsidurti ir tikrai pamiršite, kad dar kas nors pasaulyje egzistuoja. Tai muselininko svajonių upelis.

Gaila, kad taip ir neteko ten pažvejoti. Tačiau laimę pabandžiau iškart už Suchumio esančioje upėje Kelesuri . Ten praleidau daug laiko, nes buvo galima suderinti visų keliauninkų poreikius: pliažas su jūra saulės vonių mėgėjams ir kalnų upė žūklės mylėtojams. Toje vietoje upė įteka į jūrą. Pirmą kartą pamačius, tikrai įspūdingai atrodo. Ir upė yra puikios kokybės. Čia susipažinau su pirmaisiais mano matytais Abchazijos vandens vabzdžiais ir žuvimis. Taip pat sutikau mane labai nustebinusią vandens gyvatę. Keistas padaras.

Taigi dugne gyvena tas pats knibždalas kaip ir bet kur pasaulyje: lašalai, apsiuvos, ankstyvės, uodai [5, 6, 7, 8]. Nieko naujo ir stebėtino. O su žuvimis susipažinau ne iš karto. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad niekas ten negyvena: kad ir kiek žlibini į tą vandenį, kieko gero jame nematai. Tačiau vėliau jau pamatai ramumėlėse plaukiojančias žuveles, sprunkančių pabaidytų žuvų šešėlių. O artimiau susipažįsti tik užmetęs maškerę. Ją susimeistravau iš čia pat išpjauto bambuko [9]. Musę sunarpliojau iš glaudžių siūlo ir žuvėdros plunksnos. Žuvims ji visai patiko. Sugavau keletą mažų šapaliukų [10, 11]. Kai prie valo pririšau mažą pagaliuką, kad būtų lengviau užmesti, tai iškart prisistatė didesni šapaliukai. Monstrų nemačiau, bet jų tirkai ten yra. O dar po kelių dienų stebėjimų pamačiau, kad palei dugną stovi daugybė nedidelių žuvų. Nežinau, kas tai per žuvys, bet labai gali būti, kad tai ūsoriai (kaukazietiški, nes vienas kelionėje sutiktas baltarusas jau keletą metų važinėja mešerioti į Kaukazą ir pasakojo apie ūsorius).

Kalnuose yra ir ežerų. Pats buvau tik prie Ricos ežero [12], kur gylis vietomis siekia daugiau nei 100 metrų. Labai gaila, kad ežeras paverstas turistine meka ir šiuo metu vaizdelis liūdnas, nes turistai čia traukia tūkstančiais. O su šiukšlių ir srutų utilizavimu abchazai susidoroja labai paprastai: viską išpila tiesiog į ežerą ir upelį. Bet vis tiek mačiau vieną upėtakį ir šapaliokus, ramiai plaukiojančius ties upe, ištekančia iš ežero. Beje, upėtakis plaukiojo šalia srutų išpylimo vietos, kas matosi nuotraukoje [13]. Pačiame Ricos ežere gyvena ežeriniai upėtakiai (Salmo trutta m. lacustris), užaugantys iki įspūdingo dydžio. Yra ir kitų ežerų, bet kol kas jokios naudingos informacijos apie juos neturiu.Dar vienas Abchazijos malonumas yra jūra [14]. Nors ir negaliu konkretizuoti, kas kada ir ant ko kimba, bet pačiam savo akimis teko stebėti kaip traukiamos stambios kefalės. Kiek teko skaityti GFF puslapy, tai šios žuvys yra labai kovingos ir yra tikras išbadymas muselininkui. Bet viskas įmanoma. Dar visai netoli kranto mačiau nemažai žuvų. Bet tam, kad gauti informacijos ir patirties, reikia daugiau laiko pralesiti prie vandens su meškere rankose. Taigi tai yra dar viena sritis, kurią verta išbadyti.

Kadangi Abchazija yra subtropinėje klimato juostoje, tai ten ištisus metus šilta. Na, žiemą kartais ir sniego iškretnta, bet daugiausiai būna labai drėgna ir tiek. Šiaip tai labai gražiai atrodo snieguotos palmės. Vasarą čia net ne šilta, o karšta. Patikėkit, saulė plieskia kaip reikiant, nes net jauti kaip svyla oda. Lietaus tikrai nemažai būna biržeio - liepos mėnesiais. Ir tai nesuteikia jokio malonumo, nes pasidaro tvanku kaip pirty, mat oro temperatūra 28 laipsniai ir daugiau, o santykinė drėgmė 100 %. Be to, jei jau lyja, tai taip, kad viskas plaukia. Tad jei keliausite vasarą, tai geriau antrojoje jos pusėje arba rugsėjį. Tada mažesnė tikimybė, kad bus daug kritulių, kurie gali sutrukdyti normaliai pažvejoti. Be to, atsiranda figų [15], daugybė arbūzų ir kitokių skanumynų. Taigi jei dar neapsisprendžiate, kur keliati kitais metais, tai Abchazija yra puikus pasirinkimas. Nors ir papasakojau laba nedaug, bet tikiuosi, kad supratote, kad čia įmanomi tokie dalykai kaip 50 kvadratinių metrų plote sugauti upėtakį, lašišą ar šapalą, išsimaudyti jūroje ar šaltavandenėje upėje, paskanauti čia pat nusiskintu persiku, apelsinu ar persimonu ir visa tai užgerti nuostabiu vynu. Tagi pagalvokite, kur vertėtų praleisti atostogas kitais metais.

Straipsnio autorius (su kepure)

Publikuotas 2010 sausio 25 d.

Straipsnio komentarai >>>