Muselinės pasaulyje yra keturios vabzdžių grupės, kurios turi didelę svarbą žuvų gyvenime, o tuo pačiu ir žvejų. Tai lašalai (Ephemeroptera), apsiuvos (Trichoptera), ankstyvės (Plecoptera) ir dvisparniai (Diptera). Žinoma, dar galima priskirti į vandenį įkritusius vabzdžius, kurie ne ką mažiau masina žuvis. Tai žiogai, vabalai, vikšrai ir panašūs gyviai. Dar yra vandens blakės, nugarplaukos ir kiti, savo buveine pasirinkę vandenį. Bet muselininko entomologijos žinių pagrindas yra keturios pirmosios.

Šį kartą norėčiau pakalbėti apie apsiuvas. Tai vienas vertingiausių žuvų maisto šaltinių. Kai kuriuose vandens telkiniuose apsiuvos sudaro net iki 80 % viso žuvų maisto! Šiuos vabzdžius upėse ir ežeruose galima aptikti ištisus metus. Taigi ir mums, muselininkams, būtina jas pažinti ir imituoti, nes jų imitacijomis galima žvejoti bet kokiu metų laiku, bet kokiame vandens telkinyje, bet kur pasaulyje. Nagrinėti apsiuvas norėčiau pagal jų vystymosi stadijas. Viskas prasideda nuo nimfų. Kadangi apsiuvos praeina pilną metamorfozės ciklą, tai viena iš jų stadijų yra lėliukė. Tada būna suaugęs vabzdys ir galiausiai po kopuliacijos miręs individas. Nesirengiu giliai leistis į smulkius entomologinius nagrinėjimus, kas visiškai nerūpi daugumai žvejų. Apžvelgsiu kiekvieną jų vystymosi stadiją ir pasiūlysiu muses joms imituoti.

Lervos

Yra du apsiuvų lervų tipai: gyvenančios laisvai (Campodeiforms) ir sukančios portatyvinius namukus (Eruciforms). Laisvai gyvenančių yra dvi šeimos: Rhyacophilidae ir Hydropsychidae. Bendravadrės ir gausiausios gentys. Tačiau apie rūšis kalbėti neverta, nes lervų forma yra iš esmės vienoda, o jų skirtumai įdomūs entomologams, o ne mums. Namelinės nimfos taip pat skiriasi savo dydžiu, spalva ir statomų namukų forma.

Svarbus aspektas yra nimfų gyvenamoji aplinka, nes nuo to priklauso, kokią nimfą geriau naudoti konkrečiame upės ruože. Laisvamanės lervos gyvena skirtinguose ruožuose. Bent jau taip teoriškai turėtų būti. Tačiau be problemų ant vieno akmens galima rasti jas abi. Labai ausį rėžia pavadinimas Hydropsyche. Tačiau jis reiškia ne povandeninį psichą, o pasakoma, kad šie gyviai audžia tinklus. Jie naudojami maistui, kurį neša srovė, sugauti. Taip pat hidroposichai susimontuoja iš parankinių medžiagų sau savotiškus namukus, kuriuose gali pasislėpti nuo plėšrūnų bei patys laukti grobio, pakliūnančio į jų ištiestą tinklą. Lervos yra visaėdės. Neatsisako nei augalų, nei mažų bestuburių. Pasitaiko net kanibalizmo atvejų. Gyvena ramesniame vandenyje, bet esu radęs jų ir rėvose. Rhyacophila genties atstovai gyvena ten, kur vanduo yra gausiai įsotintas deguonimi: greitai tekantis, švarus ir šaltas vanduo. Taigi maži šaltavandeniai upeliai, upės ir ežerai. Jos atspindi vandens įsotinimo deguonimi lygį. Svarbu vandens temperatūra: kuo ji žemesnė, tuo geriau tirpsta dujos, tuo daugiau jame deguonies. Mūsuose tai svarbu, nes rėvose vanduo neužsistovi ir nuolat juda, neįšyla. Taip pat maišosi su oru. Taig šių lervų imitacijas geriausiai siūlyti rėvose ir žemiau jų esančiuose plotuose. Imitacijų, naudojamų šioms dviems lervoms, prigalvota devynios galybės. Pradedant paprasčiausiomis čekiškomis nimfomis ir baigiant daug elementų turinčiomis realistinėmis musėmis. Pasirinkimas priklauso nuo paties žvejo skonio, žinių ir patirties. Vieni riša atskiras muses kiekvienam nimfų tipui, kiti gi naudoja paprastesnes muses. Manau, viską lemia muselininko rišimo patirtis, entuziazmas ir laiko, kurį gali skirti musių mazgymui, kiekis. Labai puikus pavyzdys yra Oliver'io Edwards'o nimfos. Pakankamai sudėtingos, tačiau tiek estetiškai, tiek praktiškai yra aukščiausios rūšies. Bet jei prisimintume, kiek musių nutraukiame, bandydami pasiekti giliai esenčius kiršlius, tai dar gerokai pagalvotume, ar labai jau reikia rišant vieną nimfą užtrukti 15-20 minučių. Tikrai gražiai atrodo ir lenkiškos pintos musės. Galima aptikti iki perfekcijos ištobulintų musių, kurių rišėjai išmano šitą reikalą geriau nei savus penkis pirštus. Nors iš šono atrodo, kad jas sudėtinga surišti, bet tereikia tik šiek tiek kantrybės ir rankose gimsta įstabiai atrodantis kirmėliukas Puikiai galima apsieiti ir su paprasčiausiomis musėmis su kūnu iš įvairaus dubingo. Šiai grupei priklauso čekiškos ir į jas panašios paprastos musės. Nameliuose gyvenančių apsiuvų šeimų yra 9 ar 10, bet aš menkai teišmanau šią sritį, todėl tiklsaus skaičiaus pasakyti negaliu. Taip pat konkretus rūšies ar bent jau šeimos pasakymas menkai įtakoja sugaunamų žuvų skaičių. Būtina atminti tai, kad skiriasi nemelių dydžiai, forma, naudojamos statybinės medžiagos. Namukai yra vienas pagrindinių energijos šaltinių žuvims žiemą, pavasarį ir vėlų rudenį. Namukus godžiai valgo ir esant pakilusiam drumstam vandeniui vasarą, ypač jam skaidrėjant. Sakau godžiai, nes prarijami ne vien namukai, o ir žolės, šapeliai, akmenukai.

Kiek pastebėjau iš praktikos, man geriausiai dirba mažesnės musės, o ne stambios Hans van Klinken Leadhead tipo musės. Labai pamėgau paprastą muselę, kurią pavadinau "Lape". Jos rišimui naudoju sumaltą lapės kailiuką. Gaunasi skanios rudos nimfos. Naudojamas dabingas, mano galva, neturi didelės reikšmės. Turi būti tik kietesnių šerių primaišyta, nes jų judėjimas tikrai masina žuveliokus. Kiškio plauko nimfa taip pat yra puikus masalas, nes primena tiek namuką, tiek lašalo lervą. Įdomu tai, kad pavasarį ir vasaros pirmoje pusėje geriau dirba rudos musės. O rudenį atsiranda tamsių alyvuogių spalvos namukų. Pravartu turėti ir juodos spalvos nimfų. Dar galima įrišti akcentus, kurie imituoja lervą, išlindusią iš savo būsto: žalią, gelsvą, oranžinę ar kitos spalvos uodegytę. Be jokių problemų ir priekyje tą patį galima padaryti, tik naudojant siūlų apvijas.

Lėliukės

Kaip jau minėjau, apsiuvų metamorfozė yra pilna, todėl joms būtina virsti lėliukėmis. Jos susisuka kokonus, kuriuose įvyksta toks pat procesas, kaip drugelių vikšrų virtimas suaugėliais. Tačiau drugeliams nereikia pakilti į vandens paviršių, o apsiuvoms reikia. Vienos jų plaukia aktyviai, o kitos ropoja vandens augalų stiebais, akmenimis ar kitais objektais. Pasiekusios vandens paviršių, jos turi prasimušti pro vandens plėvelę ir galop tapti suaugusiu, oru kvėpuojančiu vabzdžiu. Taigi yra du kritiniai momentai. Pimasis - apsiuvos kilimas, o antrasis yra jos prasimušimas į orą.Vienas pagrindinių apsiuvos emergincijos (ritimosi, kilimo) imitavimo aspektų yra musės pravedimas. Leinseringo pakėlimas yra mirtinas triukas, nors ir labai paprastas. Svarbiausia, kad musė pirmiausiai nuskęstų kuo giliau. Tada, sulaikius valą ir, žinoma, prieš tai padarius mendingą, masaliukas, veikiamas srovės, atsiplešia nuo dugno ir kyla į paviršių. Šiuo momentu ir sulaukiama kibimo. Vienas malonumas yra pajusti žuvies smūgį tuomet, kai to ir tikiesi.Kitas aspektas, žinoma, yra musė. Bet nemanau, kad reikia labai realistiškos musės. Didžiąją darbo dalį atlieka musės judėjimo trajektrorija. Ne vien apsiuvos taip kyla. Dauguma lašalų, ankstyvių ir uodų lervų daro tą patį. Todėl žuvys instinktyviai griebia tipiškai judantį objektą. Svarbu yra musės konstrukcija: ji turi būti pakankamai sunki, kad nusileistų iki dugno ir, aišku, turi priminti kažką valgomo. Tam tinka dauguma nimfų. Man asmeniškai labai patinka Orange Tag muselė. Gal ji ir nepanaši į apsiuvos lėliukę iš pirmo žvilgsnio, bet, jei pažiūrėtume į teisingai surištą musę vandenyje, kai srovės veikiamo akuoto šereliai apgaubia musės kūną, pamatytume, kad ji atrodo be galo gyvai. Gaidžio akuoto šereliai suteikia tūrinį efektą ir išorinį blizgesį, o teisingai suvyniotas povo plunksnos segmentas blizga viduje ir suteikia žalią atspalvį. Oranžinė uodegytė yra paskaninimas, be kurio, manau, šis musė nebūtų tokia galinga. Mano pastebėjimai nebūtinai yra tiesa. Apie raudoną ir oranžinį akcentą galima parašyti atskirą straipsnį. Bet net ir tada nepasakysim, kodėl Red Tag'as - net ir Afrikoj Red Tag'as.Kita lėliukių imitavimo vieta yra vandens paviršiaus plėvelė, nes joms tai pakankamai didelė kliūtis, kurią tenka įveikti. Toli gražu ne kiekvienam individui pasiseka ją pramušti ir išsiveržti iš vandens gniaužtų. Nemaža dalis jų įstringa vandens paviršiuje ir yra bejėgiškai nešami srovės. Be to, reikia ir tam tikro laiko tarpo, kad vabzdys prasimuštų lauk iš vandens. Dažniausiai tai tetrunka vos kelias sekundes, bet net ir to užtenka, kad kokia nors nelaiminga lėliukė pražūtų upėtakio nasruose. Žuvys nepraleidžia progos lengvai prikimšti skilvius, todėl visuomet labai suaktyvėja kylant apsiuvoms. Šiuo momentu pasinaudojame ir mes. Tam yra sukurta nemažai vadinamųjų emerdžerių, kurie imituoja vandens plėvelėje įstrigusius vabzdžius. Manau, žinomiausia musė yra "Klinkhamer special". Apie ją nuodugniai galima pasiskaityti Hanso van Klinkeno puslapyje. Bet yra suskurta ir kitų musių, į kurių sudėtį įeina tiek CDC plunksnos, tiek stirnos kailis, tiek gaidžio plunksnos. Visa tai leidžia "pakabinti" musę pakankamai giliai. Paviršiuje matysis vien tik sparnas, o po vandeniu bus visas kūnas. Musė laikysis vandens plėvelėje ant akuoto šerelių, jei tai parašiutas ar parakilpa (paraloop), arba dėl natūralaus medžiagų, naudojamų sparnui, plūdrumo.

Suaugę vabzdžiai

Muses dažniausiai kiekvienas pasirenka pagal skonį, kas ką mėgsta, kas ką moka sunarplioti. Viena iš mano pirmųjų musių buvo paprastesnė nei paprasta. Kūnas iš visiškai nesvarbu ko, o sparnas ir kartu kojytės iš stirnos kailiuko. Taip ir pavadinimas kilo - "Stirna". Tada maniau, kad sukūriau kažką nerealaus ir unikalaus. Bet po to pmačiau, kad tai iš esmės tas pats kaip "Elk Hair Caddis", "X-caddis" ar kitokios panašios musės, į kurių sudėtį įeina papildomų medžiagų. Kaip jau sakiau, kievienam pagal skonį. Man "Stirna" patinka dėl savo pigumo ir efektyvumo. Tereikia dviejų ar trijų elementų, neįskaitant siūlo. Tiesa, šiais metais kažkaip nelabai pasiteisino ši musė. Palyginau dabartines muses su savo išlikusiomis pirmosiomis veteranėmis ir pamačiau esminį skirtumą. Esu beveik tikras, kad sparno tankumas daro nemažą įtaką. Nes pirmosios musės turėjo palyginti retą sparniuką ir buvo stebėtinai efektyvios. O štai naujoji "Stirnų" karta šiemet buvo ignoruota ne vieną ir ne du kartus. Taigi aš vis dar kūrybinio proceso eigoje. Imituojant apsiuvas naudojamos ir CDC plunksnos ar CDC ir stirnos ar elnio šerių mišinys. Labai paprasta, bet tikra žudikė, yra "F fly" musė. CDC ir elnio kailio derinukų būna pačių įvairiausių. Daug sudėtingesnių ir paprastesnių pavyzdžių galima lengvai rasti panaršius internete. Dar norėčiau papasakoti apie pakankamai paprastą, bet viską iš esmės keičiantį rišimo būdą. Aptikau jį pracūzo rišėjo puslapyje www.jpdessaigne.com. Esu tikras, kad dauguma apie tai viską žino, tačiau gal atsiras naujokų, kurie, gamindami "Cutwing caddis" musę, klijuoja plunksnas ant kojinių, arbatos maišelių ar lipnios juostos. Viskas yra daug paprasčiau nei atrodo. Tiesiogi paimi norimo spalvinimo plunksną, pateplioji pirštą laku, kurį naudoji musių galvutėms užbaigti, ir tada sušukuoji, suklijuoji ir sulygini tą plunksną. Viskas, sparnas jau pagamintas, belieka jį pririšti ir dar suvynioti akuotą iš plunksnos ar kailio. Taip galima gauti nors ir paties įmantriausio spalvinimo muses. Beje, neprasidėkit su antenom, nes čia dar vienas pižoniškas išmislas. Man ameniškai ši musė šiemet sudirbo šimtu procentų. Kas paprasta, tas efektyvu.

Mirę vabzdžiai

Epilogas

Publikuotas 2009 gruodžio 22 d.

Straipsnio komentarai >>>