Seniai, labai seniai kap dar mūs upė vardo neturėjo, sodzaus, dartės nežinia katro, žmonys paupėn rado verkencų mažutukį mergaitį. Kalbos jos niekas nesuprato cik vienų žodzį ,,ūlia” žmonys pamislino, kad gali būc tokis mergaitės vardas. Jų užaugino, dažūrėjo, o nuok to čėso ir mergaitį ir upį, palei katrų jų rado, vadzino tuom pacu vardu – Ūla. Mergaitė užaugo gyvenimų nugyveno ir visi apė jų pamiršo, o upė ir jos vardas išliko iki šitų čėsų. Ūla- daugelio Dzūkijos vaikų buvo gyvenimo ir gamtos pažinimo mokykla. Čystas, sraunus ir skaidrus vanduo lėkė, skubinos tarytum skubydamas mus, skubėk, žūrėk,ba šitep ir gyvenimėlis lakia,kų apžūrėjai, kur suspėjai kų padarei tai tas ir tavo,o ko nespėjai- tai nulėkė, kap tas Ūlos vanduo. Ūla visus traukė, ir dzidelius ir mažukus ba ji, graži ,viliojaci ir paslapcinga. Po vandeniu tarytum ilgos kasos visokios žolės,maurai augo ir visų čės, kap būt koki vinagai arba graužavyrbos, vis vyniojos ir visaipo krutėjo, o po savimi mažas ir dzidelas žuvis kavojo,o tų žuvų, žuvelių grožis neišpaskytas. Tai tep ir traukė, kelnes pasraitojus, brisc Ūlos sraunumon ir rankom terpo tų žolių veizdėc žuvies jei ne pietum pagauc,tai nor del cakavumo. Anksci pavasarį, kap cik pavandenė užaina tai, urto varymo čėsai, tadu tai rūstų būdavo pilna Ūla, o urtas aidavo ir palaidas ir ,,lovom”, urtas – tai kaladės,rūstai katrus išpjaudavo miškuosna žiemų, paskui arkliais traliuodavo an Ūlos kranto, pavasarį gi per pavandenį , plukdzydavo net iki Merkio. Tynai jau perimdė kici katrie plukdzydavo toliau ir tep lig pacių marių. Tep būdavo, apė nedėlias dzvi. Urtas ir pavandenė, kap sanitaras, iščyscydavo upės vagų, nuok pernykštių žolių, lapų, inkritusių šakų ir duobėsa užsigulėjusio dumblo. Perajus urtui, pavandenei dar neatslūgus taparos (kiršliai), kitap nei kitos žuvys, jau aidavo narštan. Taparos per narštų, labai gerai meškeroc su meškeri, cik vargas tep anksci pavasarį priskasc sliekų, o kad tapara sraunian ir dar drumzlinan vandenin apžūrėt ir paimtų, tai vieno slieko an krūkelio neužmausi, raikia dzviejų – trijų ir dar nemažutukų, kitap an pacos, akmenuoto dugno, sraunumos stovincį tapara neapžūrės, bet jei jau apžūrėj, tai ima kap žaibu, ne tep kap lynas, katris radis sliekų gali žysc dzvi dzienas ir dar jo nepagausi. Taparos po naršto, kur tai išsikavoja ir paskui gali pagauc cik vasarų, jau meškerojanc an žogų, bet ima dar ir an sliekų. O kap nusenka pavandenė ir jau vanduo pasdaro visai čystas, tadu Ūlon pasrodzydavo rainės, graužavyrbos (upinės nėgės) džikšės,tai jau an sraunumos arba duobelėsa, jų buvo šiciek daug , kad nor su kašiku jas semk. Vanduo,kvarabinis,tai šaltas, guminių čebatų nebuvo, raines ir graužavyrbas vaikai gaudė basi, ba ir norėjo, ir raikėjo – visi vaikai, daikti čiučiukų, turėjo mažukų kacinaicų, o, kad kacinukas būt pašertas ir nekniaukt- ojiej gi rėkia aršiau nei maži vaikai, tai nori ar nenori raikėjo Ūlon brisc. Paskiau dar ir vinagai (jūrinė nėgė) pulkais kap botagai prisisiurbį in akmenis rangydavos ir varcydavos, tai juos irgi cik rankom gaudė, ciej prisisiurbdavo, kap kadu net iki kraujų – vaikai bijodavo jų, bet jau pagovus – tai kacinas visai dzienai sotus ir spakainas.

Kap pamirksci kasdzien pavasrinian šaltan vandenin,o dar ir vėjas perpuca, tai kojos ragincai “gaidzais” nuveina ir giedoc giesmes ima, o dar ir kosulys užpuola. Tai jau nakcu, spakainiai nepamiegosi, o dar gaidzai,per pencis ir blauzdas nuveji, teipos sopėdavo, kad per miegus dejuoji ir rodos daugiau jau nikdi nebrisi tan vandenin. Ryti paskėlus sopa dar gaidzus, bet indzienojus kap tai kosulys mažiau jau ima ir gaidzai ne tep sopa, o ciej gi kacinai, kap ratan sukci jau rėkia – neėda šelmiai kokios buzos ar duonos, ar kokių virtų būlbių – duok tu jam žuvų. Tai nor Tėvai ir labai bardavo net mušdavo, bet kacino iš paskui vaikščiojimas, kniaukimas ir murkimas, o dar ir pacam noras dzidzulių vinagų pažūrėc, vėl persyliai traukė in tų Ūlų.
Pavasarėjanc kap dzienos jau ilgyn ir šilcyn darės, žolalės ir gėlalės iš po žamės išlindį būdavo ragėc,tai jau tadu ir kacinai daugiau išeidavo an žyro, nelysdavo tep in akis. Tadu daugiau traukė Povilnio upelaitės pakrantės ir krantai, katriej būdavo nusėci papelaizdukais (žibutės), gegutės ruškynaicais ir abrūsaicais, ružavom, geltonom ir kitokiom gėlalėm. Vienas jų skynė ir valgė, kitas nešė namo merkė in visokius kupkelius ir parėdzydavo pirkios palanges. Priek Ūlos pargrįždavo cik vasarų, po Joninių, prasdėjus šienapjūtei. Paūlių pievos, mūs pusės kaimo, buvo mūs pusėn, anos pusės, anon pusėn ir išdalytos buvo po kųsnelį. Tep, kad nebūt vienam priek namų, kitam galucinėn. Šienavo grėbė, šienų vežė visi rozu iš krašto, kad vienas kitam nešienautos pievos neištapyt, ar neišvažinėt. Paūliais buvo pristacyta daržinių, ba šienų iš Paūlių namo parveždavo cik žiemų rogėm, tadu, kap kluonan pabaigdavo rugius ir vasarojų kūlc. Tadu jau kluonan daugiau daikto rasdavos, o ir su rogėm pievų ir Ūlos krantų tep negadzino.Bet va 1958 metais pavandenė išvertė Rudnios malūnų, nugrovė cyltus, daržines, pircis. Nepaškadavodama grovė, ardė ir nešė visa kų, kas buvo terp Ūlos krantų, net in pacas marias. Tep likom mes be daržinių ir be pircų, malūno ir ciltų. Ciltus dar šep ne tep atstatė, bet va malūno daržinių, pircų, kap jų būt ir nebuvį.Ir kas dar tau pavieris ar supras, kad ,dzūkai pircin prausės,maudėsi Ūlon, kad daržines turėjo,ir grūdus malė Rudnios melnyčion, kad pro Kašėtas Rudnion ir Ūton kap vieškeliu važavo.Kad Paūliuosa vasarų, ir iki pac vėlyvo rudenes be perstojo krutėjo žmonys.
Anksci ryti dar saulai netekėjus, vyrai jau traukdavo šienauc, o moterys apė namus apsiajį, valgyc pagatavinį, skepaton surišį karštų bliūdų su mėsu ir blynais, grėblį an pecų persmetį už rankų vesdamos vaikus, ataidavo an pievų. Vyrai nurėžį per tų čės, jau pievos šmotų, prisėsdavo paunksnėn priek paciesto pakloto, garuojancos abiedos valgyc.Užvalgį atneštos abiedos, kiek pasilsėji, toliau šienavo pievas pradalgiais. Moterys rankoves pasraitoji, susrišį skepataites an galvos, tuom čės tarytum būt pamiršį namų ruošų ir vaikus, smagiai ir glasniai klegėdamos,su grėbliais vartė, mušinėjo pradalgius storus. Vaikai po pievas išsipylį turėj savų zabovų; mažesni – gaudė žogus, dzidesni – meškerojo. Būdavo ir vyrai padėjį moterim varcyc ar pagrėbc šienų, per pacius karščius, paima meškeraitį.
Ūla – kap kokia pakusa, cik glesterk jon, o ty žūrėk jau striepecų pulkelis, tarytai prašo, numesk jam kokį žogų, tai jau kap puls – net vanduo verda. Iš buktų, juodzi šapalai, išsižoji baltom burnom, rodos nevalgį, tep ir laukia, kad kas cik kų paduot. Cykiai, krantu paėjus, žūrėk, po dzidesniu pagaliu ar šaknim, priek dugno, upėtakis ar tapara prisglaudis stovi, o jau kokio dzidumo, tai cik iš uodegos išlindusios gali atspėtc. Ūlos dugnas buvo čystas, tai kap an delno, visos žuvys būdavo ragėc. Bet ne tep langva buvo jas pagauc kap rodės, jei mosterėjai meškeri kap ažeran, arba užej tavo šašėlis an Ūlos, tai žuvys pamažu nuslaidza dugnan ir rodos jos jau ir nealkanos, ir nei tavį, nei tavo siūlomų žogų nenori. Daug raikia smikalkos turėc, kad Ūlon galėtai geresnį žuvį pagauc. Užtai visadu prasdėdavo meškeroc nuok rainių, aukšlių, kilbų, arba ažeran, kap moki, tep meškerok – visciek pagausi, paskui žūrėk jau ir mekšrys papuola. Ūlos mekšrai buvo kitoki, nei kap ažeran, pailgesni ir graitesni, lydekų ir ašerių buvo nedaug, jiem gal neciko šaltas, skaidrus ir sraunus Ūlos vanduo. Už Rudnios malūno užtvankos, jų buvo daug, ba tynai Ūlos ir Lynažerio ažerai, dėl to vanduo ne tokis šaltas ir sraunus.
Ūlos vanduo vasarų būdavo ne šiltesnis kap 17-18 laipsnių, daugel daiktų dugnas čysto geltono piesko, krantai lygūs, cik aik braidzyk ir maudzykis, va, cik kad vanduo šaltokas. Kiek pasilsėji kas pameškeroji toliau vėl tvarkės su šienais. Paūlių pievų šienas buvo kvapnus ir geras vadzinos ,,moraginis” gal kad iš visokiausių žolalių. Žmonys net skyrscydavo šienų: avimi – iš pamiškio, kur augo pupalaiškiai, lagėsiai, barzdzius, šėkas, meldukai, nendralės,- daugiau iš vidurio pievos kur daugiausia šėkas – buvo karvėm, arkliam – geriausias, kranto žolių, žolalių, gėlių, gėlalių, nuostabiausio kvapo šienas. Po šienapjūtės, su šienais sustvarkius, laisdavo an pievų gyvulius ganyc, arklius arcau namų, an Balos, Samaninėn ar Kampinėn, o jau toliau, an Kamšos, Galucinėn, pas Baltų kalnų, karves prasdėdavo ganyc. Iki tol karves cik Stėgalion ganydavo. .Paūliusa karves ganyc buvo vienas juokas – gali visų dzien meškeroc, abi cik necingi. Karvės per Ūlų nebranda, miškan, kol grybų nėr, neina, tai cik pirmucines prituri, kad nelėkt ir visas ganymas. Ganydavo dzviesa – skerdzus ir piemuo, karvių buvo apė ketrasdešimc. Anon šalin karvių buvo daugiau kap šešasdešimc, tai pas juos ganydavo, skerdzus ir du piemenys tai šiciek stotkų pievas iki rudenio tep nučyscydavo, kad an pievų, kap kluonan an grandzymo likdavo. Rudeniop kap žuvys jau nesiimdavo, skerdzus,piemenys rišdavo šluotas, o jų raikdavo daug -pirkiai, kiemu, kluonan grandzymu šluoc, dar ir vantų pircai, o rišdavo cik ganydami karves.
Pakrantėsa augo raudonos serbentės, an alksnių iki viršūnių dzidzausi gardzai kvepencys apyniai, pamiškėn-bobingės kap pupos, avietės, riešutai. Uogas rinkdavo ir tuom rozu valgė, ba nebuvo cukraus tai ir uogienes vyrc mados nebuvo, jei parnešdavo, tai cik tam rozu pavalgyc, o apynius tokius kvapnius lipnius kap medus, karscydavos po medzus, rinkdavo, kišo in tarbas ir nešė namo, nors iš jų niekas nieko nedarė, ba ne alus, o samagonas būdavo madon, o apyniai tadu neraikalingi. Ūlon an išplautų šaknų augo badiaga, tai tokia žaliumenė, kap pirštai, pilni vandenio prisgėrį, jų pririnkį dzovindavo – tai geriausi vaistai, trync kap sopėdavo pecus, ar vidurį po sunkių darbų ,ar kap perpuca vėjas.
Vėlai rudenį narštan Ūlon ataidavo lašišos, tadu tai sakės prisižūrėc dzidelių gražių žuvų, ne kožnam, oi ne kožnam pastaikydavo tokių žuvį nudūrc, o kas nudūrdavo,tai dartės net čiudna, sau paims kokiem dzviem rozam paskepc, o likusį susiedam išdalina. Vaikam tai kliūdavo ikrai, prikepa skarvadų, kap žirnių suspilia kišenėn ir kramto po saujali kap semečkes tep būdavo gardu, cik paskui kišenės žuvų riebulais smirdėjo. Oi ne vienas prišaldavo pridrabėdavo kacinų akimi an tų žuvų prisdabodavo ir niekap atsitraukc negalėdavo,tokia akvata būdavo.
Žiemų prisnigus ir pašalus pamiškėsna pjaudavo medzus (alksnius, beržus), kirto krūmus, tep dzidzydavo pievas. Pievosa, būdavo paliktas vienas kitas gražesnis medzis (ūžuolas, liepė, šermukšnis, beržas ar alksnis), uogų krūmas, o an paco Ūlos kranto tai pjovė cik sausus medzus, krantai iš abiejų pusių buvo apaugį medzais. Žiemų Ūla cik daiktais užšaldavo, o akys ir šalciniai bėgancys iš jų, ne cik neužšaldavo, bet ir apė juos žolė žaliuodavo, tai jau žiemų ancų būdavo – pilna. O kur ancys, tynai ir lapės, ir kiškiai žolalės paskabyc,sarnos pamiškėn šakelių pagraužc, tadu ir paliaunykai (medžiotojai), akies ir rankos pamiklyc. Taigi Paūliuosa visus metus žmonys krutėjo, užtai ir atrodė kap gražiausias sodas. Rudnion ar atgal ainanc Paūliais kelias neprasilgdavo, tai vienon, tai kiton Ūlos pusėn stovėjo daržinės, aptverci daržai, tai būdavo aini kap per sodzų ir neilgu, ir nebaugu. Ir dabartės užsimerki ir rodos ragi, tokių pac gražų Ūlos vagų, (be bebrų ir jų teršalų), aini krantu, kap pirmiau basas peržangdamas šalcinius, bėgancus gražiu geltono piesko raveliu,besivyniojancus nuok pacos pamiškės. Saulės atokaiton, pašlaitėn tai vienan tai kitan daiktan, po liepėm, uosiais ar riešucynais, gražios daržinėlės mislingai paskavoji tupi, aptvertos gražiom tvoralėm, darželiai prisodzyci gėlalių, ir žolalių (katras pušelių slibinas surijo): kalnines arnikas, debesylą, gvazdzikėlius, snaudes. Guotelis viksvų, lebedos ar kiauliauogių lopinėlis, kanvalijom, šilagėlėm pasrėdzinį pakalnėlės, šelmės kurapkos su ierubėm savo vaikus vedzojas, an kalno cacarukas su glušėku ėglio uogom nepasdalinį vienas an kito balsiai burbuliuodami koliojas. Iščyscyton šalcinio akytėn sarna su vaikais atsigerc atajus, pašlaicu geltono piesko kelalis katruom an pievų šieno važuodavo, vaikai plikabambiai,rateliais važinėja. Bet gana sapnuoc, cik atsimerk ir apžūrėsi visai kita.
Mergaitės Ūlės ir sesers Ūlos likimas panašus. O porina, kad buvo tep. Sodzun mažukė Ūlė augo ir gražėjo, visi jų gerbė ir mylėjo. Jinai giedojo, šoko ir klegėjo,žmonimi darbus dirbc padėjo, o jai užaugus išgražėjus sodzaus bernai ,,sparnais” aplinkui rėžc pradėjo. Bet va bažnyčion rozų per mišas iš Rytų dvaro bernas Maušas, gražuolę Ūlę apžūrėjo,nesisarmacydamas priek žmonių, privejo, pakalbėjo,uždėjis rankų an pecų pasakė glasniai priek visų. -,,Nuok šito čėso ji bus mano”. Sodzaus bernai dar sprečycis prasdėjo, bet bernui Maušui dvaro žandarmerija, padėjo kų primušė, katrį nudėjo ir tep laimėjis, daryc parėtkų jis prasdėjo. Aptvėrė gražuolę Ūlę jis aukštu tvoru, nelaido niekam nei daveic, nei pažūrėc, nei paskalbėc. Nuliūdo Ūlė likus be žmonių, nei puošės, nei gėlių žūrėjo, kalbų ir tų pamiršo ba nieko nekalbėjo.Apsižūrėjo Maušas negerai padaris, bet kų daryc. Ne, dvaro bernas negali prispažyc, bus sarmata, ir dar iš dvaro gali jį išvyc. Sumislino jisai pas Ūlę aptvertan daržan kiaulas sulaisc, kad žolas praravėt, o dzirgėlas tai kiaulės mėgsta, paknis šaknis rozu ir žamį išakės. Ir dzaugės Maušas šiteipos padaris, pats savi kvolijo, tep razumniai padaris.Čėselis bėgo kap vanduo, pamiršo žmonys Ūlę, jos giesmes ir gražia šneka, o uždraustan daržan priviso kiaulių visokių. Tep Ūlė nyko ir sunyko likus aplaista, visų aplinkui pamiršta.


Jos sesės, Ūlos upės nūnai dzienos likimas panašus. Kad mūs tėvai paskeltų ir pažūrėtų – plišt jų širdzis nedaturėtų. Cik kad daveic galėtų, per kelių metų sudzūvusius ir vėl an viršaus augancus dzirgėlynus, karklynus, alksnynus, visokių virtuolių ir sausuolių apaugusius kelių metų žolių bruzgynus. Iš šalcinių bebrai padarė ravus, katrais iš pamiškio urtavoja medzus. Ūlos krantuosna priknista bebrų buveinių. Vaga užnešta dumblu ir bebrų grauženom. Prastu akiu ragėc, kad tokian pamazgų ravan, cik durnius gali meškeroc, ar kap kitap žuvies veizdėc Kap tai mergaitei Ūlei, tep ir upei Ūlai užgintai, bet aplaistai galadzienis atajo gražiausiai upei Dzūkijos. Kol buvo nuostabiai graži ir dažūrėta rados kas gali rankų an pecų uždėc, tadu jau skriop nedaveisi nepažūrėsi ir žodzo pasakyc nebegalėsi. Kiek Ūlai grožio davė bebrai dar niekas to nepasakis, o gal sakyc nenori. O kap juos sergėjo kap šėnavojo, ir kad tai buvo dzidelė klaida dar niekas prispažyc nenori. Čaikelėm plaukioja Ūlu gal kam smagu gal kam gražu, gal kam ir yra nauda, bet pacai Ūlai, jos gražumui, naudos jokios ,krantai, pakrantės apterštos ir išdraskytos ,dzirgėlėm kelių metų apaugintos, medzų sausuolių ir ant kranto ir vaga pilna.
Kap tas šuva benamis, blusų apsėstas, tai dar omisnia ir utėlėm aplaistas tai kas gi ca, mūs gamtos grožis ir natūralumas,gal rozų paskyc galėtūm, kad tai apsilaidzimas, dėl ko gi bijom prispažyc, kad gi ne tep senutę Ūla raikė prižūrėc, dartės jau niekas neišratavos. Gal buvis būt kitoks likimas jai 1958 metais pavandenė nebūt nunešus daržinių, ar ,,dvaro” bernas iš Rytų neapžūrėjis, Ūlos grožumo, pievų ir krantų, Ūla galėjo būc graži iki šitų dzienų. Gal daiktan daržinių medzinius namelius ar pirtelas stacytų, krantus pakrantes, upės vagų išvalytų. Kažnoc kas gi nukentėtų? Upės vaga, katroj dartės in purvinų ravų padabna, ar žuvys katrų dar ir su gagančium nerastai, paukščiai ar žvėrys, katriej kap suskalbėjį iš Paūlių rozu su žmogumi išejo, krantai, pašlaitės, gėlės,žolės ir visoki žolynai,katrų daiktan cik metų metais dzyrgėlės ir builiai ponavoja. Tai kas tynai jau liko Paūliuosa pilnioc, kad net gyvačių, jau ir tų nėra. Rodos kokis stebūklas, stovi Pauosupėn Matuco avilys, kiek tų kalbų,kiek tos cakavos, kiek rašliavos,užtai kad gal per nakc, nieko nepabijojis be jokių projektų, nieko nesklausis žmogus sumaistravojo? O jeigu būt tokių daugiau -kas nukentų? Gi buvo razumo lašelis, kap statė Ūlos pakrantėse kuklius mažukus namelius.Bet govės gi, kap visados,geru nepasdalino. Tokia jau mūsų
natūra, jegut ne man – tai ir ne tau, kad ir žolė nežels, širdzis nesudrabės. Ūlos aukšči kalnai, tai rodos kap ir omisniai būt padaryci ,cik imc an jų ir pastacyc,medzinį blizgancų pilaitį, iškasavoc tuos kiaulių padarus bebrus, vėl sutvarkyc akytes – šalcinius,jei cik sugryš žmogus tai vėl sugryš ir paukščiai,net ir žvėralėm žmogaus kumpanija nesvecima, visiem rozu gyvenc smagiau,vienas ir vilkas būc nenori. Vison gi Lietuvon kur cik kokia upelė, šalcinis, ar bala tai ir žmogus priek jų kap priek to gyvo daikto glaudzas, ir vienas kitų nuok purvyno prausia.O ca kap omisniai, kad ciktais čysto vandenio nelikt, o kur dar likį, kad priek jo niekas nedaveit. Piktadario ranka pakalnių kadagynus, pašlaicių uogynus, riešucynus iškapojo,visur pušelėm,kap kukuruzais užsodzino. Ir nepeikia Tarybinės valdžios. Ca buvo ,,vsio po planu” raikėjo pramoninio miško. Alytun medzo slibinui pašerc, raikėjo pušelyno.Jau pusė lūpų pripažinta, kad pušelynai govės menkavercai. Alytaus slibino nėra, pušelių jam neraikia, o kito medzo Dzūkijon, dartės su žiburiu veizdėc jau raikia. Miškan jau liko cik skuzdėlynai,katruos aptvėrė – gal gerai, bet skruzdėlyno nikdi niekas ir nekliudė,geriau raikėt dravelė kur kokia užverc, ba senos jau supuvį ,pietų pakalnėn pieskynėlį padaryc,kur kurapka,ar ierubė ataitų su vaikais pasmaudzyc,ir kiškis mėgsta po pieskynų palakioc,savo kojelas pamiklyc,pašlaitėn kur persylei pušelės pasodzytos – lepes, riešucynus, šermukšnius,uogynus atsodzyc.Bet ca ciktai saldūs sapnai… Jau žvėrys, medzai, gėlės neatplauks, nuok marių vandeniu, apejį Kauno GESŲ, nemačis jau nors ir maišais, ikrus žuvelių piltų.Ir žuvys neatais, ba dar neturi kojų, užtai ir Merkio ir Ūlos vaga, dar bus ilgai tuščia, o meškerotojai vis audza mislių, dėl ko žuvelės, ton Ūlon, prapuolė. Va tep gyvenimi ir būna, kad gražus, geras daiktas, be paros pražūna.

Valentas Svirnelis