Niekaip negaliu savęs įveikti. Kiek kartų sau sakiau, kad žvejyba Kolos pusiasalyje jau praeitas etapas, kad daugiau ten nereikia važiuoti, tačiau nepraeina nė porą metų nuo paskutinės išvykos ir vėl į Kolos pusę žvilgčioju, lyg alkanas vilkas į tundrą. Taip ir šiemet: jau žiemą mane pradėjo kankinti šiaurinės žvejybos abstinencija, o juk Koloje žvejojau vos prieš porą metų, tiksliau, net poros metų nepraėjo, tik pusantrų. Matyt, čia kaip ir su kalnais. Jei perfrazuosime Vladimiro Vysockio žodžius „geriau už kalnus, būna tik kalnai“, tai gautume tikrovę atitinkantį posakį „geriau už žvejybą šiaurėje, yra tik žvejyba Koloje“.
Man tūkstančius kartų galima įrodinėti, kad labai puiki žvejyba yra Kanados valstijoje Britų Kolumbijoje, galima įrodinėti, kad žvejybos rojus yra Grenlandijos upės, ir aš su tuo sutiksiu, bet geriausia žvejyba vis tiek yra Kolos pusiasalyje. Ir tam žvejybos žavesiui įstrigti atokiausiose smegenų ląstelėse padeda ta rusiška (o gal sovietinė) aplinka, kuri jaunos kartos žmonėms jau nesuprantama, nuostabūs sutikti žmonės ir krištolinės upės, kuriose gyvena sidabru tviskančios lašišos.

Šiais metais „medituoti“ į šiaurę vykau vienas. Todėl mano kelionė prasidėjo kitaip: oro uoste, kur iš Vilniaus skridau į Maskvą, o iš Maskvos į miestą didvyrį Murmanską. Tiesa, nedaug kas žino, kad šis miestas buvo įkurtas tik 1916 spalio 4 dieną ir pavadintas Romanovu (Romanov na Murmanie). Šis pavadinimas parinktas Romanovų dinastijai atminti, o kadangi čia nuo seno buvo vikingų, kuriuos vietiniai vadino murmanais (nuo žodžio „normanai“), valdos, tai ir buvo pasirinktas pavadinimas Romanovas ant Murmanų. Bet tai buvo seniai, vienas Lietuvos žvejų pasaulyje gerai žinomas veikėjas pasakytų, kad tai buvo „dar caro Riuriko laikais“.
Skrydis į Murmanską mane labai „sužavėjo“, nes skridau sovietiniu „TU-154“, kuris labai skiriasi nuo mums gerai žinomų boingų ar airbusų. Neišdildomą įspūdį paliko jo nusileidimas — orlaivis vos vilkosi, turbinos kaukė ir atrodė, kad jau laikas kristi. Bet kadangi rašau šias eilutes, vadinasi, viskas baigėsi sėkmingai. Gyvenimas eina toliau ir aš su jumis dalinuosi savo atsiminimais apie fantastinę kelionę ir žvejybą.

Birželio 7 dieną miestas didvyris mane pasitiko dargana ir 5 laipsnių pliusine oro temperatūra. Prie viso to, žinoma, reikia pridėti nesibaigiančią poliarinę dieną, todėl grįžęs visiems sakau, kad mano žvejyba Kolos pusiasalyje truko vieną 168 valandų dieną.
Kelionė ne tik kitaip prasidėjo, bet ir kitaip tęsėsi. Kadangi planų nereikėjo derinti su kolegomis žvejais, pasirinkau žvejyba ne pietinėje Kolos pusiasalio pusėje, o šiaurine pakrante tekančią didžiausią upę Kolą su visu rusišku servisu. Apgyvendinimas mediniame namuke, maitinimas tris kartus, asmeninis gidas ir licencijos. Visas tas servisas man labai patiko — galėjau atsiduoti žvejybos malonumams, nes visi buities reikalai buvo gido darbas. Man nereikėjo nepažįstamoje didelėje upėje bastytis pakrantėmis ieškant galimų karališkų žuvų gyvenimo vietų. Gidas pasakė: „Ja pokažu vam, gdie jest rybin dom“ („Aš jums parodysiu žuvies namus“).
Taigi iš Murmansko oro uosto, kur mane pasitiko gidai, mikroautobusiuku vykau į turistinę bazę, įsikūrusią Kicos ir Kolos upių santakoje, o kadangi mano lėktuvas nusileido 23 val., tai bazėje buvau tik apie 1 val. nakties, nors naktimi tai vadinti liežuvis nesiverčia.
Dargana baigėsi ir išsigiedrijo, saulė meiliai žvelgė į mane pro mano kambario langus. Pasidėjus mantą kambaryje, buvau pakviestas į „valgyklą“, kur manęs laukė garuojanti vakarienė ir Saša su dėde Kolia. Miegoti nesinorėjo, todėl prie stalo užvirė kalba apie lašišas, jų gausą upėse, apie žvejybines vietas, museles ir kitus žvejybos ypatumus. Ir, žinoma, gerbdamas vietines tradicijas neprieštaravau, kad ratuku būtų paleistas „šis bei tas“. Už lango šypsojosi saulutė, o laikrodis rodė 4 val. ryto, kai aš užvaldytas žvejybinių emocijų išsidrėbiau lovoje ir užsnūdau.

Iš sapnų, kuriuose aš, žinoma, traukiau svajonių žuvį, mane pažadino katinas. Jis bandė atidaryti mano kambario duris nagais, nes, kaip vėliau sužinojau, šis rainas padaras mėgo kompaniją. Buvo pats laikas rengtis žvejybiniais rūbais, nes prie namuko manęs jau laukė transportas su gidu. Šios dienos žvejybinė diena — Šongujaus miestelyje esančiame licencijiniame ruože.
Šongujaus miestelis gyvena ne pačius geriausius laikus. Jis labiau primena didelį šiukšlyną, kuriame dominuoja apleisti ir apgriuvę namai, bujų (metaliniai navigaciniai laivų kelius žymintys ženklai) gamyklos vaiduoklis ir aukštas katilinės kaminas. O kažkada šiame miestelyje, tuometiniame kaime, ir jo apylinkėse buvo dislokuota aviacijos bazė, veikė karinis oro uostas, kildavo ir leisdavosi reaktyviniai naikintuvai, gyvenimas tiesiog virė.
Taigi šiandien aplinkos vaizdelis nekoks, tačiau, pasak gido, šioje vietoje upės vaga eina siauru, apie 25 m pločio kanalu, iki kurio galima nubristi nuo kairiojo upės kranto. Tiesa, priešingame krante tą kanalą „drožia“ vietinė publika, kuri žvejoja spiningais, naudodama muselės ir svarelio sistemą. Taigi „dirbant“ šiame kanale per dieną galima sulaukti ne vieno kibimo, o jei pasiseks, pagauti ir kelias dičkes lašišas.

Atvykęs prie upės pamačiau tai, ko prieš kelionę labiausiai bijojau. Kadangi visą savaitę lijo, upėje vanduo buvo gerokai pakilęs, tad reikėjo apsispręsti, kokią žvejybinę sistemą naudoti. Stebėdamas upę, šokinėjančių žuvų nepastebėjau, nesimatė ir vadinamųjų „išėjimų“, todėl nesant vizualių žuvų aktyvumo požymių, lašišų reikia ieškoti prie dugno. Pirmos dvi žūklės valandos praėjo eksperimentuojant su museliniais valais ir musėmis, kol galiausiai nusprendžiau, kad šioje upėje, esant tokiam vandeniui, reikia naudoti „Skagit“ galvą, T14 pavadėlį ir labai dideles muses. Kas yra tie „Skagit“ ir T14? Kalbant ne muselininko terminais, „Skagit“ — tai muselinis „šniūras“, kuris yra trumpas ir storas, ir tai leidžia užmesti sunkų pavadėlį ir didelę musę. T14 pavadėlis — tai pavadėlis, padarytas iš muselinio, labai greitai skęstančio valo. Tokia sistema leidžia didelę (8–15 cm), volframiniais svoriais pasunkintą musę numesti kokius 20 m ir net stiprioje srovėje nugramzdinti į didesnį nei 2 m gylį. Ši sistema leido pajusti, kad musė pravedimo metu kabinėjasi už dugne esančių nedidelių akmenų.
Taip jau yra: jei lašiša nenori kilti prie masalo, plaukiančio paviršiuje ar viduriniuose vandens sluoksniuose, tenka musę „įridenti“ jai į burna prie dugno. Radus tinkamą sistemą, kibimų ilgai laukti nereikėjo. Po gana tolimo metimo skersai upės ir tinkamo musės paskandinimo pajutau galingą timptelėjimą. Pakirtau. Žuvis apsisuko ir pasileido žemyn. Bandžiau ją suvaldyti, tačiau po keliolikos minučių pajutau, kad valas atsilaisvino — žuvis nuėjo.

Gera pradžia — pusė darbo, tačiau nuotykiai tik prasidėjo. Pamatę kibimą vietiniai gyventojai iš „pamoijkės“ (taip jie vadina vietą kitame krante, kur žvejoja spiningautojai) į mane paleido krūvą „bombardų“. Buvau smarkiai apmėtytas, arba, kaip sako žvejai, žvejojantys ant ledo, apgręžtas. Kitu pravedimu už mano „šniūro“ užsikabino dviejų vietinių masalai, nes jie nesigėdijo mesti ten, kur aš stoviu. Gražiai paprašiau jų atpalaiduoti valą, kad galėčiau atpainioti susipainiojusius valus, o kaip žinia, geriausiai atpainiojamas nukirptas valas. Taip pas mane atsirado dvi trofėjinės musės, na, o „bombardas“ palikau vietoje. Žinoma, sulaukiau keiksmų, siunčiamų man, tačiau po tokios akcijos paprastai galima laisvai žvejoti. Taip ir buvo — į mane vietinių masalai jau nebeskriejo.
Per šešias žvejybos valandas laikiau dvi žuvis, tačiau jų neištraukiau, nes nespėjau išlipti į krantą, o žuvys — didelės ir galingos, pasileisdavo upe žemyn, dėl to ir prarasdavau laimikį, nes, mano supratimu, kabliukas iš žuvies žabtų būdavo išplėšiamas.
Nors pirmą žūklės dieną neištraukiau nė vienos solidžios lašišos, žvejyba likau patenkintas. Žinojau, kad Kolos upėje žvejyba sunki, ne veltui rusų muselininkai yra sudėję eilutes „My ne pašem, my ne kolim, mašem palkami na Kole“. Todėl net tie trys kibimai man sukėlė labai daug gerų emocijų ir suteikė vilties pagauti trofėjinę lašišą. Su dėde Kolia vakare grįžę į bazę radome du šaunius svečius iš Piterio — Seriogą ir Vanią. Jie taip pat ruošėsi savaitėlę pažvejoti. Puiku, kad žvejų kompanija didėja.

Kadangi saulė Šiaurėje birželio mėnesį nenusileidžia ir naktis neateina, tai ir miegoti nėjome. Kalbėjome apie žvejybą, prisiminėme Varzugą, Čiavangą, Čapamą. Kiek nuostabių akimirkų ten praleistą. Ech…
Ryto, jei jį taip galima vadinti, nes rytas asocijuojasi su tekančia saule, sulaukėme sėdėdami ant upės kranto ir žiūrėdami į Kolos ir Kicos santakoje šokinėjančias lašišas. Nežvejojome, nes reikėjo laukti licencijų, kurias Kicos upei ir Kola-3 ruožui turėjo atvežti iš Murmansko. Licencijas gavome sėdėdami prie pusryčių stalo. Šios dienos žvejybai buvo nuspręsta pasirinkti Kicos upę. Tai Kolos upės intakas, garsėjantis rekordinėmis lašišomis. Didžiausia buvo pagauta užpernai ir svėrė berods 27 kg.
Kicos upė yra maždaug Merkio dydžio, o ruožas, kuriame žvejojome, ypatingas tuo, kad kelių kilometrų ilgio slenksčius keisdavo nedideli, gilūs ramaus vandens ruožai, kuriuose ir ilsėdavosi sidabru tviskančios upių karalienės. Gavęs licenciją nusprendžiau žvejoti dviejų upių santakoje. Ši vieta išsiskiria tuo, kad Kolos ir Kicos santaka yra tarp dviejų didelių slenksčių. Kicos upėje 50 m virš santakos prasideda 3 km ilgio slenkstis, Kolos upėje, iš karto žemiau Kicos įtekėjimo, prasideda kilometro ilgio slenkstis. Taigi upių santaka tampa ramia užuovėja aukštyn upe kylančioms lašišoms pailsėti.

Gal trečiu muselės pravedimu užkibo „traukinys“. Žuvis net nepasirodė vandens paviršiuje, o apsisuko ir nėrė į kliokiantį Kolos upės slenkstį. Galima būtų lėkti paskui žuvį, jei žvejočiau kitame Kicos upės krante, o dabar reikėtų perplaukti per Kicos sraunumą — tik tada galėčiau vytis žemyn upe pasileidusią sportininkę. Kai šansų bėgti paskui „traukinį“ nėra, tenka ramiai stovėti vandenyje ir melsti upės dievų, kad jie paprotintų lašišą bent kuriam laikui sustoti, kad pasiėmęs valtelę galėčiau perplaukti į kitą Kicos krantą ir ten išlipęs bandyti pasitampyti su lašiša. Ar aš per tyliai meldžiausi, ar upės dievai manęs nenorėjo klausyti, tačiau „bekingo“ (muselinės valo prailgintojas), kurio buvo apie 150 m, atsargos ritėje mažėjo žaibišku greičiu. Teko be skrupulų užspausti ritę meškerę prispaudus prie kūno ir taip stabdyti įsibėgėjusią žuvį. Žuvį sustabdžiau, tačiau mačiau, kad ten, kur žuvis iššoko iš vandens, ir ten, kur eina muselinės valas, yra gan status kampas, o tai byloja apie tai, kad tiek valas, tiek pavadėlis yra apvynioti aplink akmenis. Todėl jokių galimybių žuvį ištraukti nebuvo, dėl to persimetęs meškerę per petį patraukiau į krantą, kad galėčiau iš akmenų išplėšti bent muselinį valą. Po gero timptelėjimo sistema atsilaisvino, o apie ką tik baigtą dvikovą priminė sulankstytas muselinės ritės būgnelis ir šerpetotas pavadėlis.
Adrenalinas veržėsi per ausis, net dūmai rūko, taigi dėdė Kolia įpylė sklidiną grūdinto stiklo „granionkę“ arktinių tekšių užpilo. Deginantis saldumas akimirksniu nuslinko gerkle per krūtine, kūną užplūdo atsipalaidavimo banga. Tikrai verta buvo belstis į pasaulio kraštą, kad pajustum visus šiuos pojūčius.

Neskubėdamas susitvarkiau žvejybos įrankius, tvirtai pririšau muselę. Vėl įbridau į sraunius upės vandenius. Tik šį kartą bridau šiek tiek giliau į Kolos upės pusę, nes nusprendžiau „patikrinti“ Kicos upės vagos kraštą, esantį priešais, kur piltuvėlio formos tėkmė pereina į šniokščiantį Kolos slenkstį. Kibimo ilgai laukti nereikėjo. Šį kartą neleidau lašišai „eiti“ į slenkstį: iš karto po kibimo užveržiau ritės stabdį ir neleidau nė metro valo iš jos išvynioti. Meškerykotis išlinko, kitame gale jaučiau didelę jėgą. Po kelių minučių lašiša kaip paklusnus šuniukas pradėjo plaukti ten, kur norėjau. Išvedžiau ją iš srovės, šiek tiek pavarginau stovinčio vandens įlankoje ir prisitraukęs į seklumą, kur žuvis parvirto ant šono, gražuolę sučiupau už uodegos. Žuvis buvo apie metrą ilgio. Sidabrinė torpeda! Matėsi, kad yra ką tik iš jūros. Verpstės forma, maža galva, storas pilvas. Tokios yra pačios kovingiausios ir, žinoma, skaniausios, bet mano kelionės tikslas buvo ne skaniai pavalgyti, o puikiai pažvejoti, todėl gražuolę netrukus paleidau atgal į vandens stichiją. Kelionės tikslas pasiektas. Apie 10 kg sveriantis žuveliokas pagautas, todėl pradėjau eksperimentuoti su muselėmis. Prieš kelionę buvau prisiskaitęs apie žvejybą Kolos upėje ir joje naudojamas museles. Tačiau atvykęs į vietą sužinojau, kad populiariausia musė yra šiek tiek patobulinta „šnelda“ („snaelda“). Tokių musių aš neturėjau, todėl jas rišausi bazėje. Ir, matyt, todėl, kad su šiomis musėmis daugiausiai žvejojau, ant jų ir pagavau visas tos kelionės lašišas.

Ši kelionė buvo ypatinga ir tuo, kad žvejodavau po 18–20 valandų per parą. Tie, kurie žino, kas yra žvejyba su dvirankiu museliniu kotu, supras, kad žmogaus stuburas po tokios žvejybinės dienos vos laiko pavargusį žvejį vertikaliai,ir turbūt yra išsikraipęs. Tam, kad stuburas grįžtų į vietą, o tarpai tarp slankstelių vėl taptų vienodi, rytą ir vakarą būtina daryti tempiamuosius nugaros pratimus, kitaip net ir Lietuvos lengvaatletis V. Alekna po savaitės žvejybos grįžtų persisukęs. Taigi rytą ir vakarą kabodavau ant skersinio, darydavau visokius nugaros raumenų tempimo pratimus, todėl net ir žvejodamas po 20 valandų per parą nejaučiau nugaros nuovargio ar stuburo skausmų.

Vieną dieną mūsų kolektyvas nusprendė vykti į užsieniečių pamėgtą ruožą, kuris vadinosi „Monika“. Puiki vieta. Upė šiame ruože tai išsiplėsdavo ir tapdavo 200 m pločio, tai susiaurėdavo iki 20 m srauniuose slenkstukuose, todėl žuvies stovėjimo vietos buvo lengvai nuspėjamos, ir tai padėjo man pagerinti asmeninį rekordą bei pagauti dar didesnę lašišą. Tiesa, kaip ir kiekvienas Kolos upės laimikis, ši taip pat užkibo gal po kokių 5 valandų „drožimo“. Mačiau, kur lašišos stovi. Jos nuolat pasirodydavo vandens paviršiuje, tačiau tinkamai patiekti muselės, o juolab ją pravesti, nepavykdavo. Kaltas vandens srovės užsisukimas, kuriame musė „nedirbdavo“. Ir tik kai suradau ilgesnį siaurą bei seklų liežuvį, kuriuo galėjau toliau nubristi, sulaukiau rezultato. Mano supratimu, tiek muselės patiekimas, tiek pravedimas buvo idealus, tad ir rezultato ilgai laukti nereikėjo. Po kokio penkto pravedimo pajutau svorį ir timptelėjimą. Reikėjo tik suskaičiuoti iki trijų ir pakirsti. Pakirtau ir jaučiu, kad turiu kažką solidaus.
Kova su žuvimi truko apie dešimt minučių. Šiek tiek forsavau įvykius, nes norėjau ją greičiau ištraukti ir paleisti. Laimikis tikrai buvo įspūdingas. Dėdės Kolios vertinimu, ji svėrė apie 12 kilogramų. Aš juo tikiu, nes jis prie upės ne vieną dešimtmetį praleido. Kita vertus, norėjau tikėti. Juk būtent šią upę pasirinkau dėl didelio vidutinio sugautų žuvies svorio. Šioje upėje pagaunamos didžiausios Kolos pusiasalio lašišos.

Po trumpos fotosesijos gražuolė buvo paleista. Susidėjau meškeres ir nebežvejojau. Nesinorėjo trikdyti tos vidinės ramybės, tad sėdėjau ant akmens palei upę ir žiūrėjau į tekantį vandenį, kol mano naujasis kolega Ivanas toje pat vietoje, kur man užkibo lašiša, pakabino dar vieną „arkliuką“. Tiesa, jam žuvį suvaldyti sekėsi sunkiau, nes dėl neteisingai laikytos meškerės nušoko ritės rankenėlė, kuri daužėsi į kišenę, pilną žvejybinių dėžučių. Teko asistuoti Ivanui: ir ritės stabdį priveržiau, ir rankenėlę laikant žuvį bandėme uždėti. Taip vieningai dirbdami ištraukėme ir Ivano suviliotą laimikį. Tiesiog nuostabi diena nuostabiame upės ruože.
Dar viena žvejybinė diena buvo paskirta susipažinti su upe, kurios pavadinimas Ura. Ura, Ura, Ura. Taip. Šitas šūksnis mano amžiaus žmonėms gerai žinomas iš senų filmų apie karą bei gegužės devintosios karinių paradų. Taip ir neišsiaiškinau, kodėl ši upė vadinasi Ura (kirtis ant u).Tačiau ji labai vaizdinga, o ant uolos prie šios upės akiliausieji gali pamatyti Aukščiausiojo veido atvaizdą. Žuvies šioje upėje tikrai daug. Bet dėl patogaus privažiavimo prie upės ir žvejų nemažai, mat iki jos tiesiasi asfaltuotas kelias, taigi ši upė mielai lankoma žvejų.

Kadangi esu aplankęs ne vieną upę Kolos pusiasalyje, galiu pasakyti, kad tiems, kurie tikisi trofėjinių laimikių, reikėtų rinktis Kolos upę ir važiuoti žvejoti tuomet, kai vanduo dar labai aukštas. Didžiausi laimikiai pagaunami gegužės pabaigoje ir pirmą birželio savaitę. Žinoma, žvejyba, kai vanduo aukštas, nėra labai maloni, naudojami sunkesni įrankiai, didesnės musės, bet pasitampyti su 15–20 kg lašiša yra daug šansų. Vėliau žvejybos sąlygos tampa malonesnės, tačiau laimikiai mažėja.
Kolos upė suskirstyta į tris ruožus: žvejybinis ruožas Kola-1, dar vadinamas Maločnij, Kola-2 — Šonguj ir Kola-3. Pastarajame žvejyba vyksta išimtinai pagal principą „pagavai–paleisk“, ruožas yra 36 km ilgio ir jame daug puikių žvejybinių vietų. Taip pat šis ruožas toliausiai nutolęs nuo Murmansko, todėl jis gali būti mažiau apgultas žvejų.

Kokių nuotykių, be žvejybos, dar nutinka Šiurėje? Pamenu, kartą su kolegomis bendraminčiais vykome iš Suomijos miestelio Ustjoki į Norvegijos miestą Altą. Vingiuotame Norvegijos kelyje prasilenkėme su lietuvišku automobiliu. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad šiuo keliu gali vykti tik „mūsiškiai“, muselininkai. Mintyse greitai permečiau, kas tai galėtų būti, ir prisiminiau, kad į Norvegijos šiaurę planavo vykti visų muselininkų gerai žinomas „biudžetinių kelionių“ grandas Rulis. Skambinu jam mobiliuoju telefonu. Išties tai buvo jis su kompanija… Štai ir šį kartą Šiaurėje sutikau Rulį. Žinojau jo planus, todėl nusprendžiau aplankyti ji prie upės. Parodžiau vaizdo įrašus, kuriuose galynėjuosi su savo svajonių laimikiais, atidaviau kibiausias muses. Paplepėjome ir išsiskyrėme. Buvo šaunu su juo pasilabinti ir paspausti ranką. Juk prieš kokius septynerius metus Kolos pusiasalyje visą savaitę miegojome vienvietėje palapinėje ir ragavome arktinių tekšių užpiltinę.
Šaunu, kad ši kelionė buvo kitokia nei ankstesnės. Jos metu pagavau tikrai didelių lašišų, susipažinau su naujais bičiuliais, su kuriais greitai susitiksiu, nes suplanavome žvejybą Lietuvoje, Merkio žemupyje. Šios kelionės metu prisirinkau informacijos apie žvejybines vietas Kolos upėje. Taip pat supratau, kad nuo savęs nepabėgsi, kad vis tiek teks grįžti ir susitikti su Kolos upės lašišomis.
Mindaugas Banelis, 2010-08-09