1. DSC_1110

Kaip žinia, gyvenimo vingiai nežinomi. Reikalai susiklostė taip, kad birželio pradžioje kelias savaites turėjau praleisti netoli lašišinės upės. Be abejo buvo planuojama ir pažvejoti, bet ne upėje, o jūroje, nes vis tik birželio pradžia, sezonas dar neprasidėjęs, upės uždarytos. Ežeriukai ir paprasti upeliai irgi buvo atmesti, per anksti ten dar. Didesnė tikimybė, kad ten reikėtų ledo grąžto, o ne muselinės meškerės.

Gegužės gale buvau maloniai nustebintas, kai išlindo informacija, kad kaip tik toj upėj sezono pradžia skelbiama nuo birželio 1-os dienos. Paprastai sezono pradžia būdavo apie 20 dieną, o čia vos ne mėnesiu anksčiau. Jau vėliau, esant vietoje ir bendraujant, sužinojau, kad tokia ankstyva sezono pradžia skelbiama ne pirmus metus, o to priežastis ganėtinai greitai ir anksti pasibaigęs pavasarinis potvynis. Taigi planai buvo nesunkiai pakoreguoti ir žvejybinės įrangos amunicija greitai pasipildė lašišoms gaudyti skirtais įrankiais.

Be abejo reikėjo pasirūpinti bendruoju leidimu lašišų gaudymui ir licencija upei. Su bendru leidimu viskas paprasta, keliolika minučių prie interneto ir reikalas sutvarkytas. Licenciją upei reiks įsigyti jau nuvykus į vietą, o tuo pačiu atlikti ir įrangos dezinfekciją. Vietos kur tą galima padaryti žinomos, tad nusprendžiu, kad licenciją pirksiu prie upės esančiame kaimelyje. Dieną prieš nutariu nuvažiuoti pasidairyti prie upės ir pasiteirauti dėl licencijos.

2. DSC_11023. DSC_1103

Kelias link kaimelio vietomis vingiuoja palei pat upę. Važiuodamas, stabteliu keliose vietose, pasidairyti į vandenį, pasižiūrėti kas ir kaip. Vanduo kaip visada skaidrus, nors kokiu pusmetriu aukštesnis negu paprastai būna vasarą. Licencijų prekybos vieta nepasikeitusi, įsikūrusi buvusios mokyklos patalpose, o ir moterytė vis ta pati. Po truputį įsišnekam. Didesnę dalį, aišku, prakalbam apie upę, žvejybą joje. Tenka pripažinti, kad buvo apkalbėti suomiai ir ne iš pačios gerosios pusės. Į pabaigą pokalbis pakrypsta bendrai apie gyvenimą tokiam „užkampy“. Po valandėlės atsisveikinam.

7. DSC_1098Taigi kitą dieną po pietų, susirinkęs įrangą ir pasiruošęs žvejybai, vykstu tvarkyti „popierinių reikalų“ ir dar pažvejoti po to. Viskas užtrunka šiek tiek ilgiau nei tikėjausi, vis tik pirmasis klientas. Elektroninė licencijų registravimo sistema strigo, o ir įrankių dezinfekcijai dar nebuvo viskas suruošta iki galo. Pasirodo, kad nuo 2016 išduodamos licencijos iškarto registruojamos internete. Pasibaigus galiojimui nereikia gražinti į įsigijimo vietą, o tiesiog internete registruoji ką ir kiek pagavai. Beje, jei nebūsi atsiskaitęs už visas licencijas, tai sekančiais metais naujos nebus tau parduodamos. Pagaliau viskas sutvarkyta ir galima traukti prie upės.

 

 

Kur pasirinkti žvejoti daug nesuku galvos, ne pirmas kartas šiose vietose. Iškart vykstu prie „linijos”. Upė nėra iš didžiųjų, pilnai užtenka lengvo dvirankio ar galingesnio vienrankio. Nusprendžiu, kad pirmai pradžiai užteks ir vienrankio 8-uko. Žvejoju kelias valandas, bet be rezultato, žuvies išėjimų, taip pat nemačiau. Nors pagal taisykles galima žvejoti iki 1 val. nakties, apie 9-ą vakaro nusprendžiu važiuoti namo, pakeliui dar keliose vietose stabtelėdamas, tačiau tuščiai.

4. DSC_1107

5. DSC_1120

7-ą ryto vėl prie upės ir vėl prie „linijos“. Šį kartą pasiimu dvirankį 8-uką su skagit‘u. Prabėga kelios nerezultatyvios valandos. Labai nenusimenu, žvejoju toliau, vis bandydamas prisiminti ir atgaivinti mėtymo įgūdžius. Taip man betupint upėje, matau ateina žmogelis. Iš pažiūros pagyvenęs, kuprinytė nedidelė, rankoje muselinė. Matyt vietinis, pagalvoju. Anas nepuola iškart į vandenį atsisėda kiek tolėliau ant kelmo, žiūri. Aš tvarkingai, po kiekvieno metimo, einu žemyn pasroviui, taip užleisdamas jam vietą. Praėję gerą gabalą, nusprendžiau, kad ir man laikas pailsėti, grįžtu prie paliktos kuprinės. Žmogelis vis dar sėti, nežvejoja. Iš tolo pasilinksim. Aš prisėdu išsitraukiu kavos, gurkšnoju. Mano „kaimynas“ vis tik nusprendžia žvejoti, atsistoja ir eina prie upės. Smalsumas, matyt, nugali, nes praeidamas stabteli prie manęs.

6. DSC_1121– Ar matei žuvį? – klausia.

– Ne, -atsakau suprasdamas, kad turi minty žuvies šuolius iš vandens, – gal dar per anksti, – tęsiu toliau.

– Jo, galbūt dar per anksti, – pritaria. – Aš va namelį netoli turiu, poilsiauju ten, tai irgi nusprendžiau ateiti pabandyti.

Dar šiek tiek pasikalbam, prasitaria, kad praeitais metais pirmą žuvį tik apie 10-ą birželio pagavo ir brenda į upę. Aš lieku sėdėti, gurkšnoju kavą, stebiu kaip žvejoja. Gal po kokio pusvalandžio išbrenda iš upės, praeidamas atsisveikina. Aš irgi nusprendžiu šioj vietoj neužsibūti ir dar po valandėlės traukiu prie automobilio.

Pakeliui sutinku priešais ateinančius kelis žvejus, pagal automobilį matau, kad vietiniai. Pasilabinam, persimetam keliais žodžiais apie žuvis, ar kibo ir panašiai. O paskui lieku nemaloniai nustebintas, kai vienas iš jų pareiškia, kad ruože prie „linijos“ negalima žvejoti, nes tai, tipo, privati valda. Nepasimetu, pasakau, kad pirmą kartą girdžiu, žvejybos upėje taisyklėse apie tai nieko neparašyta, o ir perkant licenciją niekas neužsiminė apie kažkokias privačias valdas. Pasiūlau įrengti lenteles su užrašais apie draudimą žvejoti, jei negalima. Jie kažką dar pabamba apie užrašus, kad taip ir padarys. Taip ir išsiskiriam, nelabai draugiškai. Jau vėliau, vasarą, pasirodė informacija, kad vyksta teisminiai ginčai tarp vietinių žemių savininkų ir žvejybos reikalus tvarkančios organizacijos kaip tik dėl tų draudimų žvejoti tam tikruose ruožuose. Nors jokie draudimai teisiškai nebuvo įtvirtinti, prie informacijos apie upę atsirado prašymas geranoriškai nežvejoti kai kuriuose ruožuose, kol vyksta teismai, kad, atseit, „neerzinti“ žemių savininkų. Kiek teko girdėti, taip ir nebuvo priimtas kažkoks susitarimas, matysim kaip bus šiemet.

8. DSC_1123Su šiek tiek pagedusia nuotaika važiuoju į kitą ruožą. Ten irgi tuščia. Žiūriu žmogelis ateina, nei meškerės, nei kuprinės. Aaa, matyt inspektorius, pagalvoju. Neapsirikau, prieina, rodo kortele, aš jam savo popierius ištraukiu. Pavarto, pažiūri, atiduoda atgal. Žodis po žodžio įsikalbam, kas kaip iš kur ir panašiai. Na, galvoju, jei jau inspektorius, tai turi viską žinoti ir klausiu, kaip ten su draudimais žvejoti kai kuriuose ruožuose, nes vieni pristoję prie manęs buvo. Tas irgi šiek tiek nustemba, klausia kas tokie buvo, su kokiu automobiliu. Iš jo paaiškinimo supratau, kad situacija nelabai aiški ir kad jie nelabai turėjo teisės kabinėtis, kas vėliau ir paaiškėjo. Atsisveikinam.

 

 

Pabaigai dar nuvažiuoju į upės žemupį. Ten dar neteko žvejoti, smalsu pažiūrėti ar yra kokių įdomesnių ruožų. Tačiau ir ten be rezultato.

Apie orą galėčiau pasakyti, kad buvo „pakankamai geras“ tokiam laikui. Oro temperatūra +5-10C, vėjas, praktiškai pūtė visą laiką, buvo ir saulės, ir debesų, ir lietutis nedidelis. Vandens temperatūros nematavau, bet buvo pakankamai šaltas, gal iki +5C, bet skaidus, kaip visada.

Taigi renkuosi daiktus ir važiuoju namo. Sezonas nors ir be rezultato, bet atidarytas, laikas praleistas ne veltui.

10. DSC_11279. DSC_1126