Taigi, po 3 metų Škotijoje nusprendžiau grįžti į Lietuvą.

Prieš grįžtant kiekvieną savaitgalį keliavau po kalnus dviračiu su priekabėle ir palapine. Išbandžiau alpinizmą, galbūt ne pačiuose aukščiausiuose kalnuose, bet tai buvo man nauja patirtis – aukščiausia viršūnė apie 1068m. virš jūros lygio. Išbandžiau snieglentę kalnų slidinėjimo kurorte. Išbandžiau laipiojimą kalnuose šiek tiek ekstremaliomis sąlygomis. Kalnai buvo apledėję, apsnigti, kartais matomumas ne pats geriausias. Buvau kelis kartus pasiklydęs pūgoje bei rūke. Aplankiau tokias vietas kurių net neįsivaizdavau esant Škotijoje. Kiekvieną savaitgalį numindavau po 160-200km su dviračiu ir priekabėle, gyvendavau palapinėje, maistą ir arbatą virdavau specialiame „pečiuke“, kuriam tereikėdavo susirasti šakų. Oro sąlygos Škotijoje keičiasi kartais kas kelios minutės, tai šąla, tai sninga, tai lyja. Dieną gali būti 25 šilumos, iš ryto – palapinė apsnigta ar užšalusi. Neatsimenu nei dienos, kad oras išliktų nepakitęs visą dieną.

Taigi, prieš grįžtant nusprendžiau suorganizuoti sau beveik  2 savaičių žvejybos safarį  gegužės 2-15d – viso 375 kilometrai dviračiu, gal dar pusė tiek nueita – po kalnu upes ir ežerėlius, aplankant jau matytas vietas, tik šįkart su museline meškere.

Pirma vieta buvo Kaimelis Braemar – apie 90km nuo Dundee, esantis virš 300m virš jūros lygio. Ten teka upė Clunie. Leidimą galima įsigyti netoli  esančiame turistų informaciniame centre, leidimo kaina 6 svarai dienai. Galima gaudyti upėtakius. Taigi iš namų išvažiavau vėlai po darbo, tai į vietą nusigavau sutemus, apie 2 valandą nakties. Apsistojau pušyne, su vaizdu į kalnus, iš ryto matėsi kalnų elnių banda, ieškanti vešlesnės žolės prie upės. Taigi, kol pasistačiau palapinę, susidėliojau daiktus, miegoti nuėjau tik 4 ryto. Iki vietos teko minti gerą gabalą jau sutemus, teko minti į vadinamą „Devil‘s elbow“ (velnio alkūnę) gana statų (12%) kelio ruožą, kuris tęsiasi apie 8 km. Iš ryto nusipirkęs leidimą, išlėkiau prie upės. Iš pradžių pasirodė, jog nieko nepagausiu – srovė labai stipri, gylis- žemiau kelių. Tačiau, paėjus gerą gabalą, turėjau pirmą kibimą – nedidelis upėtakis, bet priešinasi įspūdingai. Po to pagavau dar keletą upėtakių, ir vieną „imamą“ – 33 cm. Net pamačiau kelias bulkas, nors srovė stipri, ir vanduo maišosi, kaip skalbimo mašinoje. Žvejojau pirmą kartą kalnų upėje, todėl teko iš naujo surasti vietas, kur laikosi upėtakiai.

Vietos nuostabios – didžiuliai rieduliai, kalnai iš visų pusių, upės nuolydis matomas plika akimi. Upė – viena didelė rėva. Vėliau atradau gana gilią duobę, po pirmo metimo įsegiau sprindinį upėtakiuką, bet kažko, kotas sulinko – upėtakį  už sprando griebė pusmetrinis upėtakis. Kiek palaukiau – bet upėtakis savo pietus paleido. Prie upės pralaidau dar 1 dieną – pagavau savo didžiausią per visą išvyką  36 cm upėtakį. Visas žuvis pagavau ant 12 numerio LDO (large dark olive) muselės.

Po to patraukiau į sekančią vietą Isla upės aukštupį, esantį slėnyje Glenisla. Leidimas nemokamas.  Apsistojau eglyne. Vakare dar spėjau pažvejoti kelias valandas. Didelių upėtakių nepapuolė, bet tokio grožio matyti dar neteko, tamsūs upėtakiai su ryškiais taškais, bei baltais brūkšneliais ant apatinių pelekų (lyg škotiškas peackock bass variantas). Pirmą dieną pagavau rekordinį skaičių upėtakių – gal 200, didžiausias gal 28 cm.  Upės srovė kiek lėtesnė dėl didžiulių riedulių. Vaizdai lyg iš kokio National Geographic žurnalo. Aplinkui vėl kalnai.

Sekančią dieną nusprendžiau pažvejoti pačiame aukštupyje. Ten vaizdai labiau dramatiški – kalnai aukštesni, net radau slėnį pasislėpusį kalnuose. Kažkokiam kalniečiui supiltą piramidę iš akmenų – kapą, griuvėsius. Teko šiek tiek pasikarstyti – pamačiau krioklį, kuriuo prasideda ši upė. Pagavau dar keletą upėtakiukų. Pamačiau įspūdingų vaizdų.  Sekančią dieną po lietaus vanduo susidrumstė, todėl teko važiuoti į kitą vietą – Glen Clova.

Glen Clovą pasiekiau 12 nakties, tad žvejoti, pradėjau tik 10 ryte. Šią upę (South Esk) buvau nusižiūrėjęs iš anksčiau, leidimas nepigus 25 svarai dienai. Vis dėl to ši upė nuvylė – nepagavau nieko, nemačiau nei žuvelės, beje ir žuvų nesimatę, be to srovė gana lėta – nėra akmenų, kiek supratau – tai daugiau lašišinė upė. Taigi nusprendžiau patikrinti ežerėlį, esantį netoli nuo Glen Clova viešbučio, apie 600m aukštyje virš jūros lygio. Ežeras vadinasi Brandy, tikriausiai dėl to kad vanduo labai skaidrus, galima matyti akmenis kelių metrų gylyje. Vanduo toks šaltas, kad palijus ledukais šiek tiek sušilo ir upėtakiai ėmė bulkuoti. Pirmą dieną išbandžiau sistemėlę su 3 šlapiomis musėmis. Pagavau 3 upėtakius. Upėtakiai kaip iš kokio paveikslo – žalsvi, melsvi, – net pagavau vieną molyną su juodais taškais. Priešinais įspūdingai – trauki upėtakį virš 20 cm, o atrodo, kad kilograminis.  Pagavau savo pirmą dublį – 2 upėtakius ant sistemėlės. Kitą dieną dar nuėjau į ežerą Wharral, tačiau nieko nepagavau, teko grįžti į Brandy. Pagavau 11 upėtakių .

Kitą dieną nusprendžiau išbandyti komercinį vaivorykštukų ežerėlį – Loch Heath. Nedidelis ežerėlis apsuptas beržų. Leidimas 17 svarų dienai, galima paimti 4 upėtakius. Gaudžiau ant sausos – gal trečiu metimu įsegiau  45 cm, 750 gr upėtakį. Iki šiol nebuvau pagavęs vaivorykštukų, tai buvo įspūdinga žvejyba – ritė žviegia, žvakės. Pagavau dar 10 upėtakių – didžiausias – 48 cm – 850 gr. Girdėjau, kad tam ežeriuke yra margių, bet nei vieno nepagavau.

Paskutinę dieną nusprendžiau atsisveikinti su Loch Brandy – pagavau rekordinį skaičių – 21 upėtakį. Tai buvo ko gero įspūdingiausia žvejyba ežere. Pagavau ir ant sausos musės, kibimai galingi. Taradau vietą, kur upėtakiai laikosi – viename krašte duobė, teko bristi iki akmens apie 15 metrų, užlipus ant akmens gylis iki kelių, bet ir po to dar reikia numesti bent 20 metrų. Vaizdai įspūdingi, ežeras apsuptas kalnų, kartais paskęsta rūke ar debesyje, aplinkui girdisi kurtinių  piktas karksėjimas, bei virš galvos ratus suka auksinis erelis, kuris mėgsta sukti lizdą aukščiausioje ir smailiausioje viršūnėje. Tiesa, orai, vėl buvo permainingi, lietus, rūkas, snigo ledukais. Beje abiejuose kalnų ežerėliuose leidimas nemokamas.

Liko paskutinė vieta upė – Water of Saughs, esanti Glen Lethnot. Leidimas – nemokamas aukštupyje. Nusigavau vakare, nes dar teko užsukti į už 30 km nuo vietos esantį miestelį pasipildyti atsargų bei išsiaiškinti dėl leidimo. Taigi nusigavau apie 5 vakaro, pakeliui pirmą kartą girdėjau griaudžiant kalnuose – garsas lyg kas būtų sprogę. Vakare spėjau gal porą valandų pažvejoti , upėtakiai kiek didesni 25-27 cm, vėlgi su baltais ruoželiais ant pelekų – matyt kalnų upių upėtakių bruožas. Upė labai graži – dideli rieduliai vagoje, bei pakrantėse –  lyg iš filmo „A River Runs Trough It“, kalnai aplink. Pagavau gal 10 upėtakių pirmą dieną. Sekanti diena prasidėjo nekaip – sulaužiau savo mėgstamiausią meškerę – per stipriai trūktelėjau, kai muselė įsisegė kitam krante į medį. Gerai, kad buvau pasiėmęs atsarginę. Tęsiau žūklę pačiam aukštupy – pagavau didžiausią 29 cm upėtakį prie pat palapinės, keletą mažesnių. Paskutinę dieną nusprendžiau kiltį į patį aukštupį – į kalną. Didelių upėtakių nepapuolė, bet vaizdai viską atpirko – kriokliai, uolos, rieduliai, varinis vanduo po lietaus.

Likau patenkintas savo kelione – įspūdžių visam gyvenimui. Radau savo mažas „Montanas“ Škotijoje, gal kada nors sugrįšiu…