Įsibėgėja gegužis, girdisi atgarsiai apie jau sukrutusius lašalus, kažkas jau džiaugiasi solidžiais storasprandžiais, kiti gi smailina nimfų kabliukus, riša sausas muses ir laukia nesulaukia tuoj tuoj beprasidedančio kiršlių sezono atidarymo… Tik va aš kažkodėl šiemet dar nė karto nebuvau ištraukęs muselinės… Apsileidau? Gal. Bet tariau UŽTEKS! Susiorganizavau naują braidymo įrangą (didelis AČIŪ Museline.lt už operatyvumą ir pagalbą), ir sekmadienio rytą atriedu prie savo mylimo upelio.

Viduje labai ramu… Keista net – ramybės nedrumsčia nei tai, kad eilinį kartą pramigau, nei tai, kad dangus ir orų prognozės grąsina lietumi, nei tai, kad žvejoti turėsiu “įspraustas” į laiko rėmus… RAMU…

Susiruošiu ir pirmyn. Jau pirmoj duobutėj pirmu pravedimu gaunu smūgelį, bet akivaizdu, kad žuvis nedidelė, tad neerzinu jos ir keliauju prieš srovę tolyn link didžiausių upelio duobių.

Žvaigždupis turi labai įdomią ir unikalią atkarpą – išvingiavęs iš miško tankynių, kokius 200-300 metrų raizgosi pelkėta pieva, visoje atkarpoje daug duobių, kelmų, įvirtusių medžių, paplautų krantų… Visas tas vietas žinau mintinai ir pačioje pirmoje duobėje, gaubiamoje žolių ir krūmų stogo, link musės šauna upėtakis, bet, tikėtina pamatęs mane, sprunka atgal į savo raizgalynę. Veiksmas nuo pat pradžių, smagu, bet viduj vistiek… RAMU…

Kiek paėjėjęs matau, kad smailiadančiai bebrai, būdami visai nekvaili, nusprendė upelio “geriausias” vietas paslėpti nuo piktos akies pastatydami užtvanką ir užtvindydami visą ne mišku tekantį upelio ruoža. Taip ir norisi pasakyti (tik praėjus Eurovizijos ūžesiui) – and our twelve points go to – THE BEAVERS :D

Nuo momento kai pamačiau užtvanką, upelio vaizdą aukščiau jos, ir atlikau antrą metimą… RAMYBĖ dingo! Vidų užplūdo adrenalinas, džiaugsmas ir emocijos. Upėtakiai kibo kaip pasiutę, puolė musę nesislėpdami ir nesisaugodami, energingais blyksniais kaip žaibai žybsėjo po vandeniu savo smūgio jėgą perduodami kotui, o adrenaliną mano venoms…

 

 

Žvejybos žodžiais neįmanoma atpasakoti, o aprašyti dar sunkiau… Bet pabandysiu.

Tai viena geriausių mano žvejybų museline, o Žvaigždupuje – kol kas pati geriausia. Vien ko vertas vienas kibimas, pabandysiu tik daug maž apibūdinti: vedu musę gilios duobės dugnu…  laukiu, įsitempęs laukiu kibimo…  lėtai surinkinėju šniūrą…  nieko…  ech, tokia gera vieta, keliu musę naujam metimui, musė jau ties vandens plėvele, tik žybt žaibo staigumu puola didelis upėtakis – didžiulis ratilas ties muse, įsitempiu kirtimui ir… nepataikė!…  iškart apsisuka ir per metro atkarpą išvystęs stulbinamą greitį vėl puola musę iškišdamas visą galvą iš vandens ir skleisdamas vandens purslus…  Vėl nepataikė… Tiksliau pataikė su snukiu tiesiai į musę…  Nuo smūgio musė iššoka į orą ir nukrenta už kokių 25-30 cm… Po sekundės – žybsnis po vandeniu ir SMŪGIS. YRA! Žvakės, piruetai, jėga, adrenalinas, trečiukas dirba, išlinkęs nuo pat rankenos… akiniai rasoja, vanduo “verda” nuo žuvies šou!…  Po kelių minučių – drebančios rankos paleidžia žuvį į gimtąją tėkmę… Keliauk namo, į savo duobę, pagarba TAU, taškuotasis… TYLA… Tik baisiai garsiai girdisi mano paties širdies dūžiai…

Viskas buvo emocianaliau, kitaip… Sakiau, neįmanoma to aprašyti :)

Dar kiek pažvejoju, pagaunu kelis gražuolius ir nutraukiu musę kažkur kelme. Viskas, užteks, nebereikia piktnaudžiauti upelio dosnumu. Atsisveikinu su upeliu ir – namo.

Tokia vat ta pirmoji žūklė.

Iki kitų kartų, kolegos!