Poliarinis Uralas II dalis. 7- 21 dienos

10 žygio diena, rugpjūčio 12

Ryte, kol kolegos dar miega, nueiname kelis kilometrus aukščiau stovyklos. Justas pagauna 49 – 50 cm nuostabaus grožio kiršlį. Įdomu tai, kad kiršlių toje duobėje pilna. Jie karts nuo karto subulkuoja, kelis net plaukiojančius pamatyti pavyksta, bet jie nesidomi jokia jiems siūloma muse. Taip jų ir nepergudravę grįžtame atgal.

    Pietums privalgome keptų kiršlių ir nusprendžiame leistis žemyn. Pakeliui, ties vieta, kur įteka Lymšoras ir Karšoras, yra didelė duobė, kurioje pabandome žvejoti. Kibimai seka vienas po kito, stebimės žuvų aktyvumu. Per psuvalandį ištraukiame bent po dešimt žuvų, visi stambūs pusmetriniai, nutukę. Smagu pakeisti aplinką. Čia peizažas kitoks: upė atsiremia į didžiulį šlaitą, kurį dengia ledynas. Plaukiant pro jį dvelkia neapsakoma gaiva. O ir plaukimas smagus, mat gausu didžiulių riedulių, yra prispaudimų.

Už kelių posūkių pamatome ant šlaitelio stovyklaujančius žmones. Nusprendžiame priplaukti ir pasisveikinti. Pasirodo, tai buvo dvi rusų šeimos, kurios čia kasmet atvyksta pastovyklauti. Žmonės buvo labai svetingi ir dosniai pavaišino šviežia duona su sviestu ir sūdytu kiršliu. Viską užkandome sūdytais agurkėliais, naminėmis alyvuogėmis ir fermentiniu sūriu, užgėrėme arbata su citrina ir krienų trauktine. Tokios vaišės po beveik diejų savaičių žygio atrodė lyg sapnas. Akimirka buvo tobula, smagiai šnekučiavomės su žmonėmis, kurie negailėjo patarimų, o išeinant maloniai išlydėjo ir davė ukrainietiškų lašinių ir krieno šaknies gabalą. Geriausia mintis: koks žmogus kalnuose, toks ir gyvenime.

Vakare puode bandome rūkyti žuvį ir mums pavyksta, tačiau pradeginame puodo dugne skylę. Gerai, kad turime mažesnį puodelį, gal pavyks vienu kartu išvirti košę.

11 žygio diena, rugpjūčio 13

Nusprendžiame stovyklavietę perkelti kilometru žemiau, ties Lagortajegratu. Dėl nesusupratimo nuplaukiame žymiai toliau nei planavome ir, kur prasideda negražios vietos – kalnai baigiasi, prasideda taiga, duobių nėra, vien rėvos. Tenka valtis tempti prieš srovę ir grįžti atgal. Kadangi buvo labai stiprus priešpriešis vėjas, eiti sunku. Vėl įkuriame stovyklavietę. Taigi tą dieną tiesiog sugaišome plaukiodami ir be tikslo tampydami daiktus, nors galėjome visą dieną žvejoti. Geriausia vieta stovyklavietei yra miške, dešiniajame krante, dar nepriplaukus intako. Ten patogi užuovėja, daug malkų, grybų ir uogų, puikios vietos žvejybai.

Beje, sutinkame lietuvių grupę, kurie jau ne pirmus metus keliauja čia. Pasak jų, kibimas labai prastas, nėra nė ko lyginti su tuo, kas dėjosi prieš kelerius metus. Atkeliavo jie iki Didžiosios Lagortos su visureigiu iš Charpo ir dabar žvejodami ėjo prieš srovę. Per daug ilgai nebendravome, nes tiek jiems, tiek mums dar nemažai reikėjo nuveikti.

Vakare prisirenkame ir troškiname juos su laukinių svogūnų laiškais, o vakare vėl laukia chalva ir arbata.

12 žygio diena, rugpjūčio 14

Ryte vėjas jau buvo nurimęs. Visi pasidalinome maisto davinį ir nusprendžiame praleisti dieną kas kaip nori. Dviese patraukiame link Lagortajegarto, o bendražygiai lieka šalia stovyklos. Pakeliui nusprendžiame, kad norime dar kartą aplankyti ledyną. Nors iki ten apie 5 km, bet besimėgaudami vaizdais lengvai tą atstumą įveikiame. Žūklę pradedame nimfomis ir jau po kelių metimų traukiame kiršlius. Paimame sutartą normą vakarienei, o likusius paleidžiame atgal į ledinį vandenį. Kiršliai pamažu nustoja domėtis nimfomis, daug tuščių kibimų, atrodo, lyg griebtų atbulais dantimis. Keli raibapelekiai pakyla į paviršių ir godžiai praryja plaukiančius lašaliukus. Taip būdavo ir anksčiau, bet sausomis musėmis žuvys visiškai nesidomėdavo. Bet jau vien dėl to, kad nimfos įgriso iki kaulų smegenų, rišame sausas muses ir jau po pirmo metimo didžiulis kiršlys iškišdamas įvairiaspalvę burę griebia 11 nr. Elk Hair Caddis. Va čia tai smaguma – pusmetrinius raibapelekius gaudyti nuo paviršiaus!

Nuo ledyno dvelkia gaiva, už nugaros kalnų fone vakarėja saulė, o mudu su kolega mėgaujamės nuostabia raibapelekių žūkle sausomis musėmis. Smagumas neapsakomas! Žuvys kimba iškišdamos savo storas nugaras su delno dydžio burėmis. Kiršlių kovingumas neįtikėtinas. Kilogramo – pusantro kiršlys priešinasi gerokai stipriau už tokio pat svorio lietuviškus taparus. Pakirsti spaudžiasi prie dugno, vyniodami valą iš ritės lekia pasroviui, prieš srovę, daro žvakę po žvakės, o pritraukti prie kranto įgauna naujų jėgų ir vėl pradeda kovą iš naujo. Ta gaivališka jų jėga mus visiškai pakerėjo.

Turbūt tokia kalnų valia, kad kirlšiai kaip ūmai pradėjo kibti, taip ir nustojo. Keitėme muses, bet bergždžiai. Tik užsirišus rudos spalvos šlapią musę pavyko ištraukti dar kelis gražuolius. Padėkojome kalnams už dovanas, atsisveikinome su jais ir pajudėjome stovyklos link. Pakeliui prisikasėme aukso šaknies, priesikynėme čiobrelių. Grįžome jau visai sutemus. Vakarienei svieste kepėme kiršlius, gėrėme švelnią vietinių čiobrelių arbatą ir megavomės tyla.

Ryt paliksime kalnus. Priešaky dar Lagorta su kiršliais ir taimeniais, bei Voikaras su milžiniškomios lydekomis  ir kilograminiais ešeriais.

13 žygio diena, rugpjūčio 15

            Atsibundame nuo lietaus barbenimo į palapinę, bent jau taip manėme iš pradžių. Keista, lauke šviečia saulė, bet lyja. Tik išlindę iš palapinės supratome, kad tai milžiniškas spiečius mašalų, kuris inirtingai atakavo mūsų būstą trokšdamas kraujo. Ryte niekur neskubėjome, rūkėme žuvį, gėrėme kavą ir tiesiog mėgavomės paskutinėmis valandomis kalnuose. Šiandienos planas – pasiekti Didžiąją Lagortą, o po to ir Lagortą.

Pakeliui, vos už poros posūkių randame gražų ruožą su keliomis duobėmis, kur pasigauname po penkis standartinius Mažosios Lagortos kiršlius. Visi kaip sukirpti, gerokai virš kilogramo. Plaukdami toliau pastebėjome, kad čia galima prisirinkti labai daug aukso šaknies, o ten, kur išsišakoja Mažoji Lagorta, ant skarduko yra labai gera vieta stovyklavietei. Paklausome rusų patarimo ir renkamės kairąją atšaką, nes ji gilesnė, nors vis tiek didžąją kelio dalį tenka temptis plaukmenis. Taip keliaujame apie 2-3 km.

Pasiekus Didžiąją Lagortą vaizdas nuliūdina. Ties santaka yra itin nutrypta stovyklavietė, visur mėtosi sudaužytų butelių šukės ir kitos turistų paliktos šiukšlės. Peizažas taip pat niūrus, aplinkui laukai, krūmynai, upė išplatėjusi. Kitame krante stovyklavietė, visureigiai, o upė pertverta tinklu. Vis dėlto papietaujame ir plaukiame toliau. Nors planavome pasiekti Lagortą, bet sustojome anksčiau, nes pabūgome iš kalnų sparčiai artėjančio debesies ir kylančio vėjo. Suradome užuovėją saloje, o įsikūrę dar spėjome pažvejoti, bet vėjas buvo toks šaldantis, kad norėjosi tik gerti vietinių čiobrelių arbatą ir lįsti greičiau į palapinę.

14 žygio diena, rugpjūčio 16

Oras ryte nedžiugina, plaukia žemi debesys, pučia stiprus vėjas, upėje vanduo pakilęs 20-30 cm, drumstokas. Turbūt todėl, kad jau nuo vakar matėsi ant kalnų užslinkęs didelis debesis. Po pusryčių pabandome žvejoti, bet tuščiai, nes vėjas trukdo mėtyti ir šaldo. Sutinkame šalia stovyklaujančius rusus. Jie mus pavaišina spiritu ir rūkytais kiršliais, bet nuliūdina, kad šie vos 30-35 cm dydžio. Taip pat prisirenkame čiobrelių, kurie yra žymiai aromatiškesni nei mūsiškiai. Stovyklavietėje užkandame rūkytų kiršlių, o tuos, kuriuos turėjome užsimarinavę, pabandome užmautus ant vytelių kartu su grybais pakepti virš laužo. Skonis – nepakartojamas.

Šiandien nusprendžiame plaukti iki Lagortos ir Labachėj santakos. Atstumas apie 10-12 km, jį įveikiame per pusantros valandos. Susiliejus

Mažajai ir Didžiajai Lagortai, upė isispraudžia tarp uolų ir plaukimas pasidaro labai smagus, mat srovė veržli, gausu rėvų,
Mes jį saugiai aplenkiame laikydamiesi dešinės pusės. Žodžiu, yra ką veikti, o vaizdai užburia. Kadangi nutolome nuo kalnų, gamta pasikeitė: miškai tankesni, aukštesni, medžiai jau rimtesni. Matyt, vėjas jų čia taip neskriaudžia. Pastebime ir pirmuosius rudens ženklus – raustančius šermukšnius.riedulių, prispaudimų. Kažkur pusiaukelėje yra prispaudimas prie uolos kairėje, o upės viduryje stūkso didžiulė uola.

Įsikuriame ties Labachėjaus upeliu. Čia randame seną stovyklavietę su laužaviete užuovėjoje. Jau beveik visiškoje tamsoje skubame prisirinkti uogų, mat per porą dienų spėjome jų pasiilgti. Vakarodami prie laužo jaučiame, kad oras gerokai atvėso, nes šilta tik būnant visai šalia liepsnos.

15 žygio diena, rugpjūčio 17

Iškrovos diena. Po pusryčių, maudynių ir skalbimosi, Marius su Augustu iškeliauja aukštyn Labachėjaus upeliu pažvejoti. O mums žvejoti visai nesinori, tad visą dieną gulinėjame prie laužo. Nusprendžiame iš maišų, kuriuose buvo duona, pasisiūti mažesnius maišelius, į kuriuos galima bus sudėti auksinę šaknį ir čiobrelius. Gaila būtų tokį gėrį prarasti. Per pietus nuplaukiame į kitą upės pusę, kur per penkiolika minučių prisirinkome pilną maišą raudonikių ir kazlėkų, radome labai daug storų sultingų laukinių česnakų. Iš šių gėrybių ir lašinukų pataisėme tris keptuves grybų. Desertui, žinoma, sklidinas puodelis girtuoklių.

Vakarėjant ir kolegos grįžo iš žygio. Pasirodo, jie sutiko mešką! Kas įdomiausia, uogavo ji sau ramiai ir nekreipė į juos dėmesio. Vis dėlto sugavo keturis kiršlius, kurių du po 45 cm, o kiti du mažesni. Skrodžiant paaiškėjo, kad šie privalgę širšių ir kamanių. Kaip supratom, upelyje yra kelios neblogos duobės, bet žuvies, bent jau šiuo metu nėra daug.

16 žygio diena, rugpjūčio 18

Šiandienos planas – pusryčiams užkirsti kiršlių, susipakuoti ir plaukti iki Kokpelos ir Lagortos santakos. Upė žemiau Labachėjaus labai išgražėja ir tampa kiršlių žūklės rojaus kampeliu. Daug rėvų, o už jų ilgų ramumų, kuriose knibždėte knibžda taparai po 45 cm ir didesni. Praplaukę apie 11 kilometrų, pamatome bulkuojančius kiršlius ir sustojame pažvejoti. Čia upė praplatėjusi, gaudyti tenka srovės pakraščiuose. Žvejojant sausa muse puikiai kimba 45-47 cm ilgio kiršliai, bet šioje upėje jie kiek lieknesni nei Mažojoje Lagortoje, mat ten tokio ilgio kiršlys jau ir 1300 g gali siekti, o čia vos iki kilogramo tempia. Vis dėlto kiršliai tokie gražūs! Kūnai tamsūs, papilvės geltonos, didžiuliai pelekai švyti mėlynai, uodega net violetinė. Pasiimame po penkis gražuolius vakarienei ir gaudome toliau. Suviliojame dar po pustuzinį žuvų ir išplaukiame, mat dar reikia nemažą atstumą įveikti ir stovyklą įkurti.

Iki Kokpelos plaukiame neilgai, apie dvi valandas. Įsiliejus Kokpelai, upė tampa vandeningesnė ir platesnė. Bet čia atplaukia ir vietiniai iš žemupio ir gaudo kiršlius paradavimui. Apie 2 km žemiau santakos randame ir vadinamąją Taimenių duobę. Apie ją daug pripasakojo Algis Jasutis ir Augustas. Čia kasmet atvyksta žvejai specialiai pažvejoti taimenių, mat šie susirenka prieš nerštą ir laikosi tokiose vietose. Duobė labai išraiškinga ir sunku būtų jos nepastebėti, nes visoje Lagortoje daugiau tokių vietų nėra.

Stovyklą įkuriame šalia duobės taip, kad galima būtų greitai reaguoti pasirodžius taimeniams. Skutame žuvį ir tuoj pat kepame. Nors žuvį valgome kasdien, vis tiek jos norisi ir norisi. Sukertame šešias keptuves. Vakaras ramus, tik ,rodos, dar vėsesnis. Būnant žygyje gamta pastebimai pasikeitė, oras tikrai atvėso, o naktimis būna minusinė temperatūra. Tekšių jau nebėra, mat visos nušalusios. Atėjo ruduo.

17 žygio diena, rugpjūčio 19

            Kokie gi sibirietiški pusryčiai be kepto kiršlio! Saulutė šviečia, oras pasakiškas, o žvilgsniai vis užklūna už kitoje upės pusėje kišlių paliekamų ratilų. Taigi nieko nelaukdami brendame per upę ir juos gaudome. O ir žūklė pakankamai įdomi, nes žuvys čia su savu charakteriu. Dažniausiai sugauni 2-3 kiršlius, o tada jau tenka keisti musę, nes šie visiškai nebesidomi ja. Toks įspūdis, kad pamatę besiblaškančius gentainius, didžiapelekiai žino, kad tas daiktas pavojingas. Taigi muses tenka keisti, bet tai tik sužadina smalsumą ir stuteikia daugiau malonumo.

Praalkę nueiname į šalia esantį miškelį pavalgyti mėlynių. Ten jų tiek priaugę, kad sunku suvokti, kaip tiek daug būti. Atsigulus į mėlynes, nuvalgome jas iš vieno šono, tuomet apsiverčiame ant kito ir vėl valgome sultingas uogas pilnomis saujomis. Kai aplinkui uogų nebelieka, pašliauži pusmetriu aukčiau ir vėl viskas kartojasi iš naujo. O jau kokio skanumo jos! Sunku žodžiais apsakyti…

Vis dėlto, nepaisant uogų, diena nebuvo tokia saldi, mat teko operuoti Lauryno pirštą. Dar kažkur, Europos pusėje, matyt, skusdamas žuvį susižeidė ir per kora savaičių susidarė pūlinys. Tikėjomės, kad jis pats atsivers, bet kai pirštą ėmė skaudėti ir naktį, teko prisiminti chirurgijos paskaitas. Operacija praėjo sklandžiai ir pūliai buvo išvalyti, skausmas ir patinimas praėjo. Ne veltui pasiėmėme į žygį lidokaino, betadino, švirtkštų ir binto, tik nespėjome nusipirkti skalpelių, tad panaudojome paprasčiausią peilį.

Taimenių nė nebesitikime, nes nei jų matėme, nei noro yra šalti bergždžiai mojuojant per dieną ir naktį. O ir įrankių tam reikia rimtesnių, nes menkas malonumas žvejoti vienrankiu plačioje upėje. Net trečdalį jos pločio įveiki su vienrankiu, o va dvirankis būtų pats tas. Bet tam reikia laiko ir, svarbiausia, noro. Mums galvose jau sukasi Voikaro lydekų ir ešerių vaizdai. Vienas Augustas netingi spiningu ieškoti taimenio, nors visi jau seniai nuėjo miegoti.

18 žygio diena, rugpjūčio 20

 Vidurdienį susikrovę mantą išplaukiame iš žemyn upe. Planuojame nemažai nuplaukti, kad kuo labiau priartėtume prie pažadėtųjų lydekynų. Nuo Taimenių duobės iki Voikaro santakos su Vorčiatovisu 6 km. Pasatarojo vandenys drumsti ir vaizdas visiškai pasikeičia. Pačioje santakoje dar pavyksta sugauti keletą kiršlių, bet jie smulkūs, tesiekia 40 cm. Kadangi šalta, pučia atšiaurus vėjas, neužsibūname ir plaukiame pakeliui vis pabandydami palydekiauti, bet tuščiai. Taip nuplaukiame 29 kilometrus. Džiugina tik tai, kad kuo toliau nuo santakos, tuo vanduo skaidresnis.

Apsistojame trimis kilometrais aukščiauVaktaviso, dešiniojo Voikaro intako. Netoli įrengtos stovyklavietės visoje upėje ima bulkuoti kažkokios žuvys. Kiršlių čia jau nėra, tad labai įdomu, kas tai per padarai. Tenka gerokai pavargti kol beveik sutemus

Gaila, lydekų taip ir nesugavome, nors labai tikėjomės. Nuotaika nėra gera – trūksta žvejybos ir veiksmo. Išplaukus iš Mažosios Lagrotos žygis tampa niūresnis. Visą laiką tik plaukiame ir stovyklaujame, valgome ir miegame. Mintyse keikiame šį maršrutą ir tikime, kad daugiau Voikaru nebeplauksime.

19 žygio diena, rugpjūčio 21

Iš ryto nueiname pagaudyti pakrantėje bulkuojančių žuvų. Jau pirmų pravedimų šlapia muse metu sulaukiame kibimų. Netrunkame prisigaudyti į sykus panašių sidabrašonių žuvų. Jos visai nemažos, po 400-700 g. Noriai griebia šlapias muses, tik pakirsti pavyksta ne visas, neretai užkimba už šono, net uodegos. Matyt, dėl to, kad žvejojome dviem musėm ir žuviai atakuojant aukščiau esančią musę, ją pakertame žemesniąja.

Grįžę į stovyklą skubame įvertinti laimikio kulinarines savybes. Reto skanumo pasitaikė žuvelė! Svieste pakepinta ji tiesiog tirpte tirpsta burnoje. Todėl užsikąsdami pakepintais grybais greitai sušveičiame visas žuvis.

Einame pauogauti – tankiame miške sunkiai nupasakojama gausybė bruknių. Atrodo, lyg kas būtų raudoną kilimą patiesęs, uogų tiek daug, kad jas galima rinkti užsimerkus. Kol uogavome, kolegos prigaudė sidabrašonių, jas išskutome ir paruošėme 9 kg suprieskoniuotos žuvies rytdienai. Atrodo, kad nemažas kiekis, bet žuvelė labai skani ir sunku atsisakyti tokio delikateso. O ir šiaip negali žinoti, ar dar ką nors sugausime.

20 žygio diena, rugpjūčio 22

Atsikeliame anksčiau, nes planuojame nuplaukti bent 15 kilometrų, iki Lambajegano, dešiniojo intako. Gal pagaliau rasime išsvajotas lydekas? Plaukiame vis pabandydami pažvejoti, bet bergždžiai. Mes gaudome muselinėmis, o kolegos spiningais. Priplaukę minėtojo upelio santaką, vėl pabandome laimę, nors tikėjimo jau visai mažai. Pravedinėdamas salotinės spalvos strymerį Justas pamatė, kaip jį atsivijo lydeka ir griebė paskutinę minutę prie pat kojų. Pagaliau pirmoji apie 2 kilogramų margašonė! Daugiau kibimų čia nebesulaukiame. Matosi, kad šioje vietoje daug stovyklauta: pilna laužaviečių, o ant akmenų visur mėtosi stambių lydekų kaulai. Kai kurie stuburo slanksteliai piršto storio!!.

Antrąją vietą randame 2 km žemiau Lambajegano. Čia yra didelė sala ir iškart už jos upė daro vingį. Kairiajame krante yra ramuma ir 1,5-2 metrų gylio duobė, kur pirmieji sustoja kolegos spiningautojai. Augustui iškart užkimba mažytė lydekaitė, o po to 3-4 kg gražuolė. Verta bandyti dar. Justui gal antro pravedimo metu strymerį kažkas užgula. Iškart aišku, kad žuvis labai stambi. Traukti sekasi sunkiai: žuvis įtempusi valą stovi srovėje, vis paprašo kelių metrų šniūro. Kotas išsirietęs kaip botagas, o žuvies įveikti niekaip nepavyksta. Jau praėjo gal penkios minutės, o lydžio dar nematėme. Galų gale pavyksta prisitraukti jį šiek tiek arčiau. Vandenyje susiraito stora krokodilo nugara ir vėl neria gylyn į duobę. Taip kartojasi dar kelis kartus kol pavyksta įveikti galiūnę ir užvesti ją ant seklumos. Justas atsiklaupęs vandenyje pasideda lydžio galvą ant kelių ir stengiasi atkabinti godžiai prarytą musę. Pasveriame – 7,8 kg. Dar kelios nuotraukos atminčiai ir garbingas priešininkas saugiai paleidžiamas atgal į upę. Justas akimirkai lieka klūpėti vandenyje ant smėliuko, jausmas sunkiai apibūdinamas, rankos dreba, jaudulys gniaužia kvapą.

Žvejojame toliau. Dar vieną lydeką pagauna Laurynas. Nors ji svėrė apie pusantro kilogramo, bet džiaugsmo suteikė ne ką mažiau nei Justui. Juk tai pirmoji sibirietiška lydeka! Matome besivartančias visai paviršiuje lydekas, bet tik Mariui pavyksta suvilioti tris lydžius, svėrusius 3-4 kg. Stebina, kaip vienoje duobėje gali būti tiek ir tokių žuvų!

Emocijoms aprimus papietaujame ir plaukiame į kitą krantą, į kurį atsiremia pagrindinė srovė ir, matyt, pavasarį išgraužia gilias duobes. Iš tolo Justas nusižiūrėjo šiek tiek didesnį užutekėlį, kur nuojauta kuždėjo, kad gali slėptis plėšrūnės. Jau po kelių pravedimų masalą griebia pusantro kilogramo lydeka, kuri tuoj pat keliauja atgal. Sekančiu metimu vėl sulaukia kibimo, iš pirmų smūgių aišku, kad žuvis stambi, tenka su ja rimtai pasigalynėti. Po gražios kovos ištraukta apie 6 kilogramų svorio lydeka paleidžiama atgal. Atrodo, lyg ir nesapnuojame, bet sunku patikėti tuo, kas vyksta.

Leidžiamės žemyn ieškodami naujų duobių. Toliau seka salų virtinė, o tarp jų rėvos, tad vietos nelabai kokios. Tačiau ten, kur įteka Nangjeganas, upė daro posūkį į kairę. Dešiniajame krante yra graži duobė, o kairaijame akmenuotas krantas. Būtent čia išsilaipinę kolegos iškart įkerta po lydeką. Na ir prasidėjo. Tai vienam tai kitam užkimba po lydeką. Kai kurios itin stambios, virš 8 kg. Žuvys laikosi toliau nuo kranto, ties ramios ir greitos srovės sankirta, tačiau kelios užkibo beveik visai prie kojų. Tą vakarą geriausiai dirbo baltas strymeris ir skęstantis valas.

Šiai dienai įspūdžių pakaks. Įrengiame stovyklą priešais duobę ir užvalgę einame miegoti. Rytoj gaudysime lydekas taip, kaip dar niekada negaudėme. Ką gi, Voikaru verta plaukti, tik vietas reikia žinoti.

21 žygio diena, rugpjūčio 23

Pakylam anksti, kad galėtume kuo ilgiau pasidžiaugti žūkle. Pradedame vakar buvusiais kibiais masalais, tik kažkodėl jie jokio rezultato neduoda. Galiausiai nusprendžiame keisti muses ir tuoj pat išgirstam Justą šūkaujantį, bet, pasirodo, ne dėl to, kad kažką įkirto, o paprasčiausiai išsigando žmogus. Pasirodo, po pravedimo jis beveik prie pat kojų, įsibridęs iki juosmens, grožėjosi strymerio žaidimu, kai iš nežinia kur išniro monstrinė lydeka, pražiojo narsus ir atakavo masalą, bet nesėkmingai. Tai buvo taip netikėta, kad Justas negalėjo nenusigąsti. Gerai tai, kad bent pakeista taktika duoda rezultatų ir dar po kelių metimų abiems užkimba po lydeką. Uch, kokios gražuolės jos, veržlios, be skrupulų prašančios valo iš ritės. Vandenyje jų niekaip nepaimsi, tenka stengtis užvesti ant seklaus kranto. Skubame fotografuoti, matuoti ir paleisti, kad kuo mažiau pakenkti Voikaro galiūnėms.

Pagauna visi ir galiausiai einame užkąsti. Jau trečia diena kaip šlamščiame ščiokurus, tad norėdami šiek tiek paįvairinti racioną sutariame paimti mažą lydeką, jei tik ją pagausime. Įdomu, kokio jos skonio. Jei pagrindinį jų maistą sudaro tokios žuvys, kaip ščiokurai, tai turėtų gautis dieviško skonio šašlykai.

Po pietų sumąstome plaukti į kitą upės pusę, kur taip pat turėtų būti gera vietelė margašonėms. Pirmasis vėl džiūgauja Justas. Dar viena 5-6 kilogramų aštriadantė susigundo jo strymeriu. Dar po poros metimų jis vėl įkerta lydeką, kuri kibo labai efektingai, nes matėsi kaip atsivijo masalą ir piktai jį atakavo.

Darosi sunku suvokti, iš kur čia tiek ir tokių lydekų. Marius su Augustu taip pat sėkmingai spiningais vilioja ir traukia žuvis. Dar šiek tiek pabandome laimę, bet vis dėlto daugiau nieko rimtesnio nebepagauname. Netikėtai radę saujalę tekšių, paskanaujame jų ir sėdę į katamaraną grįžtame atgal į stovyklą.

Šalta dienelė pasitaikė, o kai kam ir bridkelnės leist pradėjo, tad pirmiausiai einame arbatos atsigerti, nors nekantraujame žvejoti sėkmingoje duobėje tikėdamiesi, kad per kelias valandas jos gyventojos spėjo nurimti po rytinio mūsų taškymosi. Pailsėję ir šiek tiek užkrimtę vėl lendame į upę. Jau ir Marius į rankas paėmė muselinę ir ne veltui, nes vieną po kitos įkerta dvi lydekas. Kas įdomiausia, žvejojant spiningu, visos lydekos, kurias jis pagavo, svėrė 3-5 kg, o muse susiviliojo gerokai virš 7 kg galiūnės. Smagu buvo stebėti, kaip žmogus laksto pakrante, mat viena priešininkė pasitaikė itin arši ir paprašė ne tik viso valo, bet išvyniojo ir beveik visą bekingą. Štai tokia ta žūklė museline meškere.

Galiausiai tiesiog atsidėdame ant kranto ir stebime netikėtai pasirodžiusią vakaro saulutę. Įspūdžių tiek, kad net galva ūžia. Gaila, kad ryt jau teks iškeliauti iš čia, kad prašvaistėme laiką gulinėdami, vaikydamiesi taimenius ir gaudydami ščiokurus. Bet dėkojame Poliarinio Uralo dievams, kad šie mus priėmė kaip savo vaikus ir atskleidė dalelę savo turtų. Dėl tokių dalykų verta gyventi…