Sunku ir apsakyti, kiek laiko praleidome planuodami kelionę į Poliarinį Uralą. Į tokį žygį išsiruošėme pirmą kartą, tad teko pusmetį padirbėti ieškant žemėlapių, planuojant maršrutą, renkantis įrangą ir sprendžiant daugybę kitų problemų. Galop sumąstėme iš Maskvos su traukiniu nukeliauti iki Pernašoro, esantį 130 km iki Vorkutos, tuomet nužygiuoti iki Uralo kalnų, pereiti į Azijos pusę ir pasekti arktinių kiršlių eldoradą – Mažają Lagortą. Tuomet leidžiantis upėmis žemyn, turėjome pasiekti kaimelį Veršyna Voikara, iš kur pasiekėme civilizaciją. Geriausiai įspūdžius atspindi dienoraštis, tad juo su jumis ir pasidalinsime.

1 žygio diena, rugpjÅ«Äio 3 d.

Pravažiuojame prieÅ¡ paskutinÄ™ mÅ«sų kelionÄ—s stotelÄ™ ir su didžiausiu nekantrumu laukiame prie iÅ¡Ä—jimo vagono gale. Jaudulys per ausis lipa, nes už kelių minuÄių bÅ«sime iÅ¡laipinti vidury nežinomų Sibiro platybių ir dar tris savaites turÄ—sime iÅ¡gyventi Uralo kalnuose ir tundroje. Kelio atgal nebÄ—ra, nes atgaliniai bilietai jau nupirkti, o pinigų daugiau nebeturime. Traukinys sustoja ir mes paskubomis krauname sunkias kuprines lauk. Palydovas uždaro duris, atsisveikina ir sunkus vagonų karavanas nurieda į Å¡iaurÄ™ link Vorkutos, o mes liekame pasimetÄ™. IÅ¡kart pasitinka ledinis Å¡iaurÄ—s vÄ—jas ir keli lietaus laÅ¡ai iÅ¡ Å¡vininių debesų. Aplinkui, kiek tik akys mato, vien tik neūžaugos berželiai ir liesos varganos Å¡iaurinÄ—s eglaitÄ—s. Sunku pagalvoti, kaip per tokiÄ… tankmÄ™ reikÄ—s prasibrauti. Pradedame suprasti, kad mÅ«sų tobulas planas nÄ—ra toks jau gudrus, kaip atrodÄ— anksÄiau.

Pirmuosius du kilometrus iki PernaÅ¡oro upelio įveikiame per pusvalandį. Upelis seklus, gausu rÄ—vuÄių ir pagilÄ—jimų, krantai tankiai apaugÄ™ krÅ«mais. Gerai, kad mes buvome keturiese, nes ten tikrai nejauku. Eidami palei upelį matÄ—me meÅ¡kos pÄ—dsakus, o tai neramino, nes netyÄia jÄ… sutikti Å¡ansų buvo labai daug. Nei ginklo, nei signalinių raketų, nei dar ko nors, kuo galÄ—tume nubaidyti tundros Å¡eimininkÄ…, neturÄ—jome. TaÄiau supratome, kad patekome į eldoradÄ…, kai vienoje duobutÄ—je palei skardukÄ… pamatÄ—me kirÅ¡lį tikrai virÅ¡ pusÄ—s metro. Net nustÄ—rome. PamanÄ—me, kad tai arkinis kirÅ¡lys, nes jo nugarinis pelekas buvo labai didelis ir su baltais apvadais – nutysÄ™s kaip kasa. Bet vÄ—liau sužinojome, kad europinÄ—je Uralo pusÄ—je gyvena europiniai kirÅ¡liai, tik jie Äia užauga tokie dideli, kad įgauna pasakiÅ¡kų atspalvių.

Galiausiai pasiekėme Usą. Ji plati, apie 300 m, ir gili, vietomis duobės po 5 metrus ir daugiau. Liko dar 4 km iki kelio ties Markašoro upeliu, tad kiek atsipūtę išplaukiame. Pamatėme, kad skrenda geltoni lašalai, kuriuos nuo paviršiaus labai godžiai rinko žuvys. Nors atsilikinėjome nuo grafiko, bet žvejiška pagunda per daug viliojo, tad surinkome vieną muselinę, o Augustas su Marium spiningą. Na ir prasidėjo. Vienas po kito kibo kiršliai. Kas įdomiausia, europiniai. Ir dar kokie! Bent po 40 cm. Ir tokie kovingi, kad net ranką paskausta juos traukiant. Velniai žino kiek mes jų sugavome, bet jie dar nebuvo tokie dideli, kokius spiningu pagavo kolegos. Ką gi, pirma diena, o įspūdžių jau pilnos kelnės. Pasirodo, užtenka tik iš traukinio išlipti, kad pažvejoti taip, kaip niekada dar nežvojojai.

Kelias nuo Markašoro iki Junjachos fermos egzistuoja, o tai ir buvo svarbiausia. Ir net Donba būdelė dešiniajame Usos krante yra, nors tai tik kažkoks žemas bokštelis. Įsitikinome, kad seni standartiniai rusiški žemėlapiai yra tikslūs ir nepamainomi. Stovyklą įkūrėme prie kelio. Sielas atgaivino kepti kiršliai, chalva ir arbata. Įdomu, ką ryt pateiks Uralas.

2 žygio diena, rugpjÅ«Äio 4

Ryte užkandÄ™ ir susikrovÄ™ į kuprines nebenorinÄius tiltpi daiktus, pajudame visureigių keliu link Junjachos fermos. Eiti buvo sunku, nes pilna vandeniu užpiltų gilių provežų, gruntas molingas ir slidus, kelio viduryje yra pelkÄ—, kuri dar labiau apsunkina Ä—jimÄ…. Kelis kartus kertame upelį. Randame pirmÄ…sias tekÅ¡es – labai savotiÅ¡ko skonio uogas. Einame po 30 minuÄių, o ilsimÄ—s po 10, taÄiau kolegoms toks tempas nepatiko, tad jie pasiÅ«lÄ— eiti atskirai. 15 kilometrų įveikÄ—me per penkias su puse valandos, o jie atÄ—jo pusantros valandos vÄ—liau. Vis dÄ—lto, taip daryti negalima, nes atsitikus nelaimei negali tiesiog paskambinti ir papraÅ¡yti pagalbos, tad geriau jau lÄ—Äiau, bet visiems kartu.

FermÄ… randame labai lengvai – tai tiesiog keli apleisti pastatai ant Junjachos upÄ—s kranto. Nuo Äia pirmÄ… kartÄ… pamatÄ—me Uralo kalnus – melsvus ir didesnius nei tikÄ—jomÄ—s. PersirengÄ™, iÅ¡Å¡idžiovinÄ™ rÅ«bus ir pagurkÅ¡nojÄ™ arbatos, sulaukÄ—me draugų ir iÅ¡plaukiame. Bandome žvejoti sausa musele, bet kirÅ¡liai nedideli ir tie nelabai noriai kimba. Tad Justas nusprendžia pabandyti žvejoti strymeriais ir jau pirmo pravedimo metu jį griebia stambus kirÅ¡lys. Å ia raibapelekiai kovoja iki paskutiniosios, suka ratus aplink katamaranÄ…, daro žvakes, neria gilyn.. Bet po kurio laiko Justas rankose laiko 44 cm kirÅ¡lį, svÄ—rusį 750 gr. Nedvejodami keiÄiame taktikÄ… ir besileisdami upe žemyn, vienÄ… po kito traukiame kirÅ¡lius. PadarÄ—me iÅ¡vadÄ…, kad žūklÄ— strymeriu plaukiant yra pati patogiausia ir efektyviausia. Be to, Junjacha – tobula upÄ— – negili, labai tinkama museliavimui ir braidymui. Bet, svarbiausia, pilna didelių kirÅ¡lių.

Vienos rėvos pabaigoje, kur srovė sulėtėja ir pereina į duobę, vienu metu įkertame po kiršlį. Iš karto matome, kad šie bus ne eiliniai, nes sėdėdami ant katamarano, jų įveikti negalime. Todėl pasiekę krantą, toliau kovojame su stambiais raibapelekiais, kurie be vargo prasuka ritės stabdį ir vis paprašo valo. Justo taparas buvo 47 cm ir 840 gr., o Lauryno 50 cm ir šiek tiek virš kilogramo. Netveriame džiaugsmu ir netikime tuo, kas vyksta.

Taip beplaukdami įveikiame 8 km iki santakos su Grubėju. Netoliese, už upelio posūkio pamatėme dūmus, o ten pasisveikinome su kažkokiu turistu, bet nusprendėme pašnekėti tik ryte, nes jau tamsu buvo, o dar daug darbų laukė: pririnkti malkų, išvirti košę, pastatyti palapines, išvalyti žuvį ir t.t.. Reikia dar ir pailsėti, nes rytoj laukia sunkus žygis palei Grubėju aukštyn prieš srovę link kalnų.

3 žygio diena, rugpjÅ«Äio 5

Rytas ilgas, bet užtai iÅ¡simiegojome ir soÄiai pavalgÄ—me žuvienÄ—s. O kokia tai sriuba! Joje daugiau žuvies nei vandens, o skonis dieviÅ¡kas – tiek sultinio, tiek paÄios žuvies. Pipirai, adžika, sviestas ir Äesnakas suteikia puikų skonį. Bevalgant į sveÄius užsuka Å¡alimais nakvojÄ™s rusas, vardu Aleksejus. Jam jau per penkiasdeÅ¡imt metų ir trisdeÅ¡imt iÅ¡ jų keliauja po įvairiausius Rusijos kempelius. Šį kartÄ… atsibeldÄ— į Poliarinį UralÄ… vienas ir Äia jau treÄia savaitÄ—. KelionÄ™ pradÄ—jo kažkur Junjachos aukÅ¡tupyje, aplankÄ— VidurinÄ™ LagortÄ…, kuria pakilo iki kalnų, pasiekÄ— Didžiosios Lagortos aukÅ¡tupį, ten pažioplinÄ—jÄ™s grįžo atgal. Žmogus labai patyrÄ™s, nuoÅ¡irdus ir sÄ…mojingas. DomÄ—josi, iÅ¡ kur mes, kÄ… Äia veikiame ir kur keliaujame, bet sužinojÄ™s, kad ketiname keltis GrubÄ—ju aukÅ¡tyn į kalnus, perspÄ—jo, kad ten perÄ—ja sudÄ—tinga, labai stati ir pakankamai pavojinga dÄ—l nestabilių akmenų. PatarÄ— jis mums paplaukti dar 7 km žemyn, kur įteka Palnik-ju. Jis ilgesnis ir didesnis nei GrubÄ—ju ir, pasak Andrejaus, galÄ—tume tempis valtis beveik iki pat kalnų. Kiek pasvarstÄ™, nusprendžiame paklausyti jo patarimo ir 13:00 pajudame link Palnik-ju. Vietoje bÅ«name 14:30, kur užkandÄ™ sÅ«dyto kirÅ¡laiÄio, pradedame temptis valtis prieÅ¡ srovÄ™. Kadangi darÄ—me tai pirmÄ… kartÄ…, teko Å¡iek tiek pavargti, kol supratome, kas ir kaip. Pasirodo, katamaranÄ… reikia pririÅ¡ti priekyje iÅ¡ abiejų pusių, o ne gale ir priekyje, kaip valtyse. Kai tai perpratome, tempimas tapo vienu malonumu. VisiÅ¡kai nejauti svorio ir gali net draugÄ… kartu patempti, kol jis ilsisi ant katamrano.

Eidami keliose vietose žvejojome. Duburiai su žydru vandeniu ir dideliais kirÅ¡liais tiesiog užburia, neįmanoma atsispirti pagundai pažvejoti. Vienoje vietoje Laurynas pastebÄ—jo kirÅ¡lį sulig kalade, o kiek auÅ¡Äiau matÄ—si dar trys ar keturi tokie pat. Tuoj pat paÄ—mÄ— meÅ¡kerÄ™ į rankas ir drebanÄiom rankom bandÄ— pametÄ—t mažutÄ™, vos 19 nr., Elk Hair Caddis kirÅ¡liams. Pirmais metimais visai nesugebÄ—jo tinkamai pateikti musÄ—s, bet po ketvirto vienas iÅ¡ Å¡eÅ¡Ä—lių atsiplÄ—Å¡Ä— nuo dugno ir ramiai įsiurbÄ— musÄ™. Oj, kokiÄ… kovÄ… tie kirÅ¡liai dovanoja. Kotas braÅ¡ka, ritÄ— žviegia, viena žvakÄ— seka kitÄ…, Å¡irdis daužosi kažkur pakulniuose. Ir taip pasikeisdami visi sugavome po kirÅ¡lį, kurie buvo kaip sukirpti – po 50 centimetrų.

Pakeliui sutikome ir rusÄ…, kuris ketino pereiti kalnus ir pasiekti MažąjÄ… LagortÄ…, bet dÄ—l žemo vandens jam tai nepavyko. Pasak jo, iki mÅ«sų tikslo buvo penkios dienos kelio su kuprinÄ—mis ant peÄių, nes paÄ—jus dar penketÄ… kilometrų, upelis pasidaro visai seklus ir apie jokį tempimÄ…si nÄ— kalbÄ—ti neverta. Gerokai nusivylÄ—me, nes teks žygyje užtrukti ilgiau nei planavome, bet vakarop atsivÄ—rÄ™s tundros ir kalnų vaizdas pakÄ—lÄ— nuotaikÄ…. BesileidžianÄios saulÄ—s apÅ¡viesti kalnai, rodos, ranka pasiekiami, tad per daug nenusimename. ÄŒia, prie didelio Å¡laito ir įsikuriame. Malkų pakankamai ten, tad galime viskÄ… gerai iÅ¡džiovinti, kad nereiktų tempti Å¡lapių daiktų. Žinoma, koÅ¡Ä— su spirgiais, arbata ir chalva suteikÄ— naujų jÄ—gų.

4 žygio diena, rugpjÅ«Äio 6

Šį kartÄ… susiruoÅ¡iame greiÄiau ir dar spÄ—jame Å¡laito apaÄioje, Å¡alia vis dar užsilikusio sniego lopinÄ—lių, prisikasti auksinÄ—s Å¡aknies. Saulutei smagiai Å¡vieÄiant pajudame link kalnų. Pradžioje einame palei upÄ™, karts nuo karto jÄ… perbrisdami tai į vienÄ…, tai į kitÄ… pusÄ™. Pabandome kirsti kampÄ… per tundrÄ…, bet greitai įsitikiname, kad to daryti nevertÄ—jo, nes iki juosmens tankiai sužėlÄ™ krÅ«mai vietomis visai neįveikiami. Grįžę prie upÄ—s, tokių kvailysÄių nebedarome. Už Å¡eÅ¡ių kilometrų, prieiname Å¡alia upÄ—s esanÄius skardžius. Ant vieno iÅ¡ jų, žemÄ—lapyje pažymÄ—to 15 metrų aukÅ¡Äiu, stojame papietauti. Prisivalgome trintų uogų su cukrumi bei džiÅ«vÄ—siais. AtgavÄ™ jÄ—gas judame toliau.

LikusiÄ… kelio dalį įveikiame Å¡laitu per tundrÄ…, nes augmenijos visai mažai, o pagrindas kietas. Vaizdai visiÅ¡kai nerealÅ«s, atsiveria visos Poliarinio Uralo platybÄ—s. Kai kur iÅ¡ krÅ«mų sąžalynų pakyla bÅ«riai poliarinių kurapkų. AtsidÅ«rus Äia atgyja pirmykÅ¡Äiai instinktai ir mintyse kiekvienas troksÅ¡tame turÄ—ti Å¡autuvÄ…, o gal tiesiog alkis daro savo. Galiausiai, saulei jau beveik nusileidus ir įveikus 15 km, pasiekiame vietÄ…, ties kuria baigiasi žemÄ—lapis. Pagaliau jį įveikÄ—me, nes įgriso žiÅ«rÄ—ti į tuos paÄius lapus.

Kalnai jau visai arti, o leidžiantis saulei jų atspalvis keiÄiasi nuo Å¡viesiai rudai raudonų iki violetiniai mÄ—lynų. PirmÄ… kartÄ… iÅ¡simaudome lediniame vandeyje ir pavakarienavÄ™ einame miegoti. Dar kartÄ… įsitikiname, kad už chalvÄ… nieko geresnio pasaulyje nÄ—ra.

 

5 žygio diena, rugpjÅ«Äio 7

TÄ™siame Ä—jimÄ… link kalnų. TikimÄ—s, kad Å¡iandien seksis žymiai geriau, nes turÄ—tų baigtis krÅ«mai palei upÄ™. VÄ—l neatsispiriame pagundai „kirsti kampą“. Kol eini ant kalniuko, sekasi gerai, nes pagrindas kietas, akmenuotas, bet vos nusileidi žemiau, prasideda krÅ«meliai, tarp kurių dar ir pelkÄ—s stÅ«kso. Eiti itin sunku ir mÅ«sų greitis sulÄ—tÄ—ja iki vos dviejų kilometrų per valandÄ…. Dar kartÄ… įsitikiname, kad per tundrÄ… vaikÅ¡Äioti neverta, tik prarandi laiko ir pavargsti. Ne veltui vietiniai sako, kad per tundrÄ… tiesiai geriau neiti. Toliau sekasi dar prasÄiau, nes iÅ¡ abiejų pusių palei upÄ™ tankiai sužėlÄ™ krÅ«mai, o ir nuovargis daro savo. Bet tvirtai žengiame tolyn užsibrėžę tikslÄ… pasiekti kalnus. Bet nuo deÅ¡iniojo Palnik-ju intako, Palnik Å oro, krÅ«mai ir pelkÄ—s baigiasi, tad galima daug greiÄiau eiti. Per dienÄ… įveikiame 15 km ir jauÄiamÄ—s nuostabiai, nes iki Mažosios Lagortos lieka vos 6 km! Žinoma, nuovargis ima viršų, bet sugebame užlipti į visai Å¡alia esantį kalniukÄ…, nuo kurio atsiveria pasakiÅ¡kas begalinių Europos platybių ir iÅ¡ Å¡ono mus supanÄių Uralo kalnų vaizdas. Matyt, kažkas mus saugojo, nes oras buvo ramus ir nÄ— laÅ¡elis neiÅ¡krito iÅ¡ dangaus, tad galÄ—jome prisirinkti sausų krÅ«mų ir susikurti laužą. SoÄiai pavalgÄ™ ir iÅ¡sidžiovinÄ™ rÅ«bus einame miegoti tvirtai žinodami, kad ryt susikausime su Mažosios Lagortos kirÅ¡liais.

 

 

6 žygio diena, rugpjÅ«Äio 8

Ryte puÄia atÅ¡iaurus vÄ—jas, nors ir Å¡vieÄia saulÄ—. Patraukiame link perÄ—jos ties ežeriuku 335,6 m aukÅ¡tyje. Palei Palnik-Tyvis pasiekiame perÄ—jÄ…, per kuriÄ… persiversti ne taip jau lengva buvo. Tenka eiti į žvalgybÄ…, iÅ¡sirinkti geriausiÄ… keliÄ…. Nusprendžiame iÅ¡ pradžių pereiti nestabilius akmenis, o tada kopti per ledynÄ… į kalnÄ…. Tiesa, aukÅ¡Äiai nedideli, bet pavargti ir pasisaugoti teko. Vis dÄ—lto nesinorÄ—tų kristi ir iÅ¡ trisdeÅ¡imties metrų žemyn ant akmenų. Bet visi saugiai įveikiame kliÅ«tį ir jau grožimÄ—s vaizdu į AzijÄ… ir tolumoje esantį Mažosios Lagortos slÄ—nį.

Palei upelį, iÅ¡tekantį iÅ¡ ežero, einame apie tris kilometrus. Eiti sunku nors ir leidžiamÄ—s nuokalne, nes pilna akmenų, pelkuÄių, samanų. SlÄ—nyje mus pasitinka labai atÅ¡iaurus vÄ—jas ir protarpinis lietus. Uždidelio akmens randame užuovÄ—jÄ… ir sÄ—dame pietauti. Primusas mums labai pagelbÄ—ja, nes greitai užsikaiÄiame sultinio, o po to ir arbatos, tad bent Å¡iek tiek suÅ¡ylame – suprakaitavus ir puÄiant tokiam vÄ—jui suÅ¡alti netrunkame.

Kiek pasistiprinÄ™ tÄ™siame žygį. Žvejoti Äia kol kas neverta, nes upÄ— tiesiog per sekli, tad nusprendžiame eiti iki jos kairiojo intako Å erÅ¡oro. Žygiuojame neskubÄ—dami, po penkiolika minuÄių, ilsimÄ—s po penkias, kad per daug nesukaistume, o po to neatÅ¡altume. Å alia santakos, deÅ¡iniajame krante, randame užuovÄ—jÄ… ir daug sausų krÅ«mų, kurie Äia jau gerokai didesni nei prieÅ¡ tai.

Kadangi su Justu Ä—jome apsiavÄ™ guminius batus, tai likome sausi, o mÅ«sų bendražygiai iÅ¡badÄ— modernius žygio batus ir po to visÄ… vakarÄ… ir dar pora dienų juos džiovino. TodÄ—l pastatÄ™ palapinÄ™ greitai iÅ¡lekiame pažvejoti. Iki Å erÅ¡oro upÄ— sekli ir nesulaukiame nÄ— vieno kibimo, o žemiau Mažoji Lagorta tampa veržlesnÄ— ir daug vandeningesnÄ—. Vienoje iÅ¡ rÄ—vų Laurynas įkerta žuvį. Pirmasis arktinis kirÅ¡lys! Stambus ir riebus – 50 cm ir 1,4 kg svorio. Justas jau treÄiu metimu taip pat susikauna su savo pirmuoju azijiniu taparu. Å is siekia 47 cm ir 1,2 kg. Džiaugsmo akimirka buvo sunkiai nupasakojama.

Pagaliau po tiek svajonių ir tiek vargų, pasiekiame savo tikslÄ…! Pakaitomis gaudome kirÅ¡lius kol visai sutemsta ir paÄ—mÄ™ tris vakarienei grįžtame į stovyklÄ…. Ir vÄ—l Å¡viežia žuvis užpildo mÅ«sų skilvius. ŽuvienÄ—s skonis pasakiÅ¡kas. IÅ¡geriame po gurkÅ¡nelį tauraus aukso Å¡aknies užpilo ir einame ilsÄ—tis. Ryt dar pastovyklausime Äia, kad galÄ—tume visÄ… dienÄ… žvejoti.