Metų pabaiga, visi gyvename praeito sezono įspūdžiais ir švenčių laukimu, tai toks ramybės metas, kai dar taip smarkiai nekankina nostalgija upėms ir upeliams. Po didžiųjų metų švenčių, žiemai persiritus į antrą pusę, visi po truputį jaučiame artėjančio naujo žūklės sezono artėjimą, retkarčiais išsitraukiame meškeres, peržvelgiame visą savo muselių arsenalą, papildome jį naujomis ir senomis, jau pasiteisinusiomis ir įspūdingų laimikių atnešusiomis. Flyfishing.lt konferencijos dalyviai nutarė susitikti ir pasidalinti muselių rišimo patirtimi, pabendrauti, o kaip vėliau paaiškėjo ir atidaryti žūklės sezoną. Tegul ir upėtakiniame tvenkinyje, sukaustytame ledo, bet visgi kai kuriems tai buvo pirmieji laimikiai šiais metais. Susitikime dalyvavo grupelė Vilniaus ir Alytaus žvejų, kurie ir buvo šio susibūrimo iniciatoriai. Ginkluotas filmavimo kamera iš Alytaus atvyko laidos žvejams „Kibkit žuvelės“ autorius ir vedėjas Algirdas Vilius.

Susirinkome netoli Vievio esančiame restorane „Žvejų namai“, susėdę prie didžiulio stalo šalia židinio, apžiūrėję vieni kitų atsivežtas muselių dėžutes, išklausinėję autorių apie muselių sandarą bei panaudojimą nutarėme, kad metas imtis to, dėl ko čia susirinkome – muselių rišimo. Savo įgūdžius demonstravo, bei interviu „Kibkit žuvelės“ laidai davė Mindaugas Valiukevičius bei Igoris Tagidinas. Buvo surišta pora lašišinių muselių ir keletas strymerių. Kadangi šis susitikimas buvo gan spontaniškas, mūsų meistrai nebuvo pasiėmę reikalingų medžiagų kitoms muselėms (o žinant turimų medžiagų kiekį, jų visų pasiimti tiesiog fiziškai nebuvo įmanoma), buvo nuspręsta kitą susitikimą organizuoti pagal iš anksto numatytą programą ir mažiau lankomoj vietoj.

Oras už lango buvo puikus – nors ir spaudė šaltukas, bet oras buvo ramus ir saulėtas. Kitų restorano lankytojų traukiami iš po ledo upėtakiai paskatino ir mus griebtis meškerės (kurią aš buvau apdairiai pasiėmęs…dėl viso pikto). Taigi, kaip jau tapo įprasta prieš varžybas – kastingo rungtis. Šį kartą taikinį pakeitė eketė, gal dėl to ir norinčių pabandyti nebuvo itin daug. Taigi po kastingo rungties sekė žvejyba. Mano eketėn nuleistą ryškiai raudoną šoniplauką netrukus griebė rimtas upėtakis, kuris deja po atkaklios kovos atitrūko tiesiog mano rankose… tiesa, reikia paminėti, kad bauda už žuvies paleidimą – 30 Lt. ;) Na, bet kitiems sekėsi geriau, Darius iš Vilniaus žieminiu spiningėliu ir musele pagavo rekordinį tos dienos upėtakį – bene kilogramą svėrusį „vaivorykštuką“.

Antroje vietoje buvo Mindaugo upėtakis, suviliotas ta pačia musele, toje pačioje eketėje kaip ir maniškis. Iš pradžių Mindaugas mėgino suvilioti upėtakį ryškiai geltonai-oranžiniu lydekiniu strymeriu, bet tai turbūt nustebino net visko mačiusius ir viską valgančius to tvenkinio upėtakius. Aišku pats didžiausias upėtakis atitrūko – Giedrius iš Vilniaus drauge su Šarūnu iš Alytaus „ganė“ tikrai rekordinį upėtakį, kuris deja nutraukė valą ir pabėgo, bet netrukus pagavę dar vieną, laimingi žvejai prisijungė prie mūsų, jau sėdėjusių prie šilto židinio. Taigi sezono atidarymas pavyko, upėtakiai buvo patiekti mūsų stalui ir skaniai suvalgyti. Viskas buvo fiksuojama vaizdo juostelėje, o jau kas joje užfiksuota, pamatysime laidoje. Sekite naujienas ;)

Apibendrinant galima pasakyti, kad gal tai nebuvo itin informatyvus susitikimas, gal dalyviai ir nesužinojo daug naudingų muselių rišimo paslapčių, bet tai nuteikia mus ateičiai – organizuoti rimtus muselių rišimo, mėtymo kursus. Juo labiau, kad žmonių susidomėjimas jaučiamas, bet nėra rodoma jokios iniciatyvos jiems pagelbėti. Šiuo metu taip populiarėjanti muselinė žūklė iki šiol užėmė nevertai užmiršto ir kartais net niekinamo „trečio brolio“ vietą Lietuvos žvejų šeimoje.

Vytautas Skestavičius, 2004 01 18